Knygos, knygos, knygos...*67 Namučiai

1. adžani
2. Gegytė
3. Nerinha
4. Creed
5. lina_vid
6. fatimaallaa
7. Leveret
8. Stikliukė
9. Vessta

1. adžani
2. Gegytė
3. Nerinha
4. Creed
5. lina_vid
6. fatimaallaa
7. Leveret
8. Stikliukė
9. Vessta
10.eliss

Skaitau "Čigonės kerus",man dabar pati ta,lengva ir įdomi

Įkišu savo trigrašį Nuo seno aktyviai dalyvauju kitoje knygių temoje, bet informacijos bei nuomonių apie knygas nebūna per daug, tai paskaitinėju ir jūsiškę.
Šįkart nesusilaikiau nepakomentavusi - Garcia YRA pavardė. Tiksliau, šiuo atveju - pirmoji pavardės dalis. Daugumoje ispanakalbių šalių žmonės turi dvi pavardes - viena iš mamos, kita iš tėčio.
Gabriel Garcia Marquez pavardė yra 'Garcia Marquez'. Lietuvoje tokios dvigubos pavardės nėra įprastos, todėl šį rašytoją beveik visi vadina tik antrąja jo pavardės dalimi. Pvz., knygynuose, kur knygos pagal abėcėlę sudėtos, jo knygos klaidingai dedamos prie M raidės. Graži išimtis - lietuviškas Wikipedia puslapis, kur šis autorius vadinamas savo pilna pavarde, o ne tiesiog 'Marquez'.
Jei Garcia Marquez knygų kokiam nors užsienio knygynę ieškotumėt (pvz., Anglijoje), tai prie M raidės jo nerastumėt, nes jos sudėtos prie G

Pradėjau S. Ebert "Pribuvėjos" seriją, kol kas knyga nėra labai sužavėjusi, bet įdomu sužinoti, kas bus toliau. Įdomu tas, kad veiksmas vyksta 1167 m. Vokietijoje. Autorė gana žiauriai tokio pobūdžio literatūrai elgiasi su pagrindine veikėja Marta, ir ypač, kad jai tik 14: turėjo bėgti iš savo kaimo, ją gal keliolika kartų kėsinosi išprievartauti, galiausiai išprievartavo didžiausi priešai, turėjo ištekėti už senio. O tai dar tik per pirmos dalies 200 puslapių, realybėj net ir tais laikais mergina turbūt būtų nusižudžius iš sielvarto ar išprotėjus

Oi, kaip aš jus suprantu... (dėl "Meistro ir Margaritos" ). Aš ją perskaičiau pavyzdingai, galvoju - uždegs kažkurioj vietoj, ale nieko tokio taip ir neįvyko.. Dar iki tų pasiskraidymų labai nesikankinau, nu bet kai pradėjo ten "blūdyti", maniau ir pati "blūstelsiu" gerokai.

Na va, pasirodo, ne taip ir klydau Ačiū už paaiškinimą

Paaiškinkit man nu iš kur tokia mada ant viršelio dėti tokius baisius perkarusius šešėlius?? Jau galvojau, kad čia tik Lietuvoje taip, bet pasirodo ne

O nesi skaičiusi jo "Konservų gatvės" ir "Tortiljų kvartalo"? Lyginant su "...žiema", man jos daug labiau patiko.
Tas tavo dvi paminėtas ir aš norėčiau perskaityti.

Alois Prinz "Hermano Hesės gyvenimas". Visiškai nieko apie Hesę nežinojau ir esu skaičiusi tik dvi jo knygas, kurios net nelabai ir patiko, bet jo biografiją perskaičiau su malonumu. Parašyta įdomiai ir nenuobodžiai, gana detali, bet neperkrauta nereikalingom smulkmenom. Pats rašytojas knygoje pasirodo kaip sudėtingas ir įdomus žmogus su savita gyvenimo filosofija, kuriai (ar bent jau didžiajai jos daliai) skaitant labai norėjosi pritarti. Man ypač įstrigo ir patiko Hesės pozicija ir pažiūros abiejų pasaulinių karų ir tarpukario metu. Taip pat patiko, kad biografijoje daug dėmesio skiriama ir Hesės knygoms, aprašomos jos pačios ir jų sukūrimo aplinkybės (kiekvienas kūrinys labai glaudžiai susijęs su rašytojo gyvenimu, jo vidine būsena). Rekomenduoju, kas mėgstat biografijas, o ypač kam patinka jo knygos.

Evelyn Waugh "Vargingi kūnai" - knyga apie grupelę "auksinio jaunimo" tarpukario Anglijoje. Apie gyvenimą, kuriame svarbūs tik vakarėliai ir linksmybės, kur nemąstoma apie ateitį, ar, tiksliau, išvis apie nieką nemąstoma. Knyga parašyta su humoru, pilna ironijos ir sarkazmo ir tuo pačiu šiek tiek užslėpto liūdesio. Patiko, tačiau skaitant kelis kartus buvo ir nuobodu pasidarę nuo to aprašyto betikslio gyvenimo.

W.Somerset Maugham "Viską sudėjus". Rašytojo pamąstymų knyga su keliomis biografijos nuotrupomis. Apie asmeninį gyvenimą beveik nieko neatskleidžiama, užtat pilna Maughamo minčių apie kitus dalykus. Man įdomiausia buvo skaityti apie jo paties gausų skaitymą ir meilę knygoms, apie rašytojo karjeros pradžią ir kitas parašytas knygas, apie meną ir menininkus. O jo pamąstymai apie pjeses ir jų rašymą, religiją ir filosofiją jau nebe taip patiko. Įdedu vieną ištrauką iš knygos:
"...aš su tokiu susijaudinimu pradėdavau žinomą veikalą, su kokiu protingas jaunuolis dalyvauja kriketo varžybose ar jauna panelė eina į šokius. Kartkartėmis žurnalistai, ieškodami medžiagos straipsniui, manęs klausia, koks mano gyvenimo įvykis labiausiai mane sukrėtė. Jeigu nebūčiau jautęs gėdos, būčiau pasakęs, kad tai buvo akimirka, kai pradėjau skaityti Gėtės "Faustą". Šio jausmo taip niekada ir nepraradau, ir net dabar, kai verčiu pirmuosius knygos puslapius, man venose pradeda pulsuoti kraujas. Man skaitymas yra toks pat poilsis kaip kitiems žmonėms pokalbiai ar lošimas kortomis. Netgi daugiau: tai būtinybė, ir jei aš to nors trumpam netenku, darausi toks irzlus kaip narkomanas, negavęs dozės. Jau verčiau skaityčiau traukinių tvarkaraštį ar katalogą nei visai neskaityčiau. "

Laba,



Ačiū.
Kokia gėda, iš tikrųjų, atsimenu, kaip bibliotekoje ne per seniausiai ieškojau prie M, tikrai, buvau įsitikinusi, kad mačiau prie M, ir niekaip nesupratau, kur tos visos knygos dingo. Prie G paieškoti nedaėjo...
O tikriausiai ir bibliotekininkės sužinojo, kad reikia perkelti prie G
Oi, taip ir lavinamės iki senatvės

-----------------------------

Perskaičiau AL knygas, Jodi Picoult. Susitarimas, kaip ir rašiau, kadangi jau esu visiška fanė, taip labai patiko, dabar daugiau apie kitą.
Paolo Giordano. Pirminių skaičių vienatvė Irgi užskaitau, knyga jaunimui, bet va tokios man patinka. Labai originaliai apie tokią rašytą ir aprašytą temą kaip dviejų žmonių jausmai. Na, matematika nebuvo mano mėgstamiausias dalykas, o gal ir veikėjų paauglystės kančios kiek tokios stereotipinės, bet visa kitą tai labai taiklu, gerai, nebanaliai.
Ir filmas geras. Gražus. Originalus. Melodingas. Tikrai rekomenduoju. Abudu.

Dar gavau iš AL- Marius Abramavičius Neboisia. Klajūno užrašai. Gruzija. Nesu labai didelė kelionių knygų mėgėja, tiesa sakant, visai tokių neskaitau, bet jau nuotraukos ten... matosi, kad žmogus su fotoaparatu nesipyksta. Net norisi eiti paskaityti, ką ten rašo...

Dar perskaičiau Fleur Jaeggy. Proleterka. Norėjau ir laukiau „Orientyrų“, irgi patiko, užskaitau. Tiesa, senoka tokia ta knyga, 2001 m., tai nežinau, kokia čia modernioji literatūra, bet ai, man dzin, geriau tokia, negu jokia. Dar tiesa, labai juokingai atrodo vos 100 psl. beveik kišeninio formato knygelė, išdidžiai vadinanti save romanu... Bet sako, turinys svarbiau... O turinys ten geras. Veiksmo beveik nėr, nes viena gildija išplaukia į kruizą, kuriame kaip ir nieko neįvyksta, apart vieno pagrindinio keleivio dukters visokeriopo pažinimo,; bet knyga ir gera tuo, kad nenuobodu, kaip tik labai įdomu skaityti. O nenuobodu todėl, kad geras stilius. Trumpas ir aiškus. Konkretus. Minimalistinis. Gal dar toks vietomis šiek tiek paslaptingas, nes lieka apie ką pagalvoti...
Tai va, jau reikia ir kitų „Orientyrų“, jei ir kiti panašiai orientuosis.

o galit kas pakomentuot- Neboisia, tai čia kas? pavardės dalis? esu bandžiusi skaityti jo knygą apie Iraną, bet ten jis Marius Abromavičius o Neboisia kas? toks rusiškas žodis yra, kuris reiškia ,,nebijok"

Virtuali tapatybė

Ačiū už atsiliepimus