Įkraunama...
Įkraunama...

Rytų išmintis ir mokytojai šudros

QUOTE(dinazaure @ 2012 01 06, 18:03)
O tu ivaldei?
Esme ne persijungime, o tame, kad nereiketu (nebutu poreikio ) perjungineti kazka smile.gif
Kad nereaguoti be jokio perjungimo.

Galvoju, kad pakankamai. Suprantama, tobulėjimui ribų nėra.
Nebebūna poreikio perjunginėti kažką, kai tai automatizmas.
Nors man buvo keli kartai - bet po to aš permąsčiau pirmiausiai ne pačią situaciją dalykinę, dėl ko tai įvyko, o kodėl tai įvyko (t.y. neįvyko persijungimas).
Po to dalykinę. Jei būčiau persijungusi, būčiau apturėjusi realios žalos sau.

Bet tai jau kita "opera", nei "Žmogus priima kitą žmogų tiek, kiek susitinka jame pats su savimi".

Gal nereikėtų taip šokinėti tarp "operų", nes po to atsiranda nauja proto rūšis - "raizgalinis proto voratinklis". Gal ir išties apsukos per didelės.

Nes, kai suvoki, tai atrodo taip paprasta... kad negali nė suprasti, kad kitas gali nesuvokti.

O kur nesupranti/nesuvoki.... aš pati juk kiek laiko knibinėjuosi ir kabinėjuosi biggrin.gif biggrin.gif biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(be rėmų @ 2012 01 06, 15:14)
Žadėjau cituoti ir paskui savo pastebėjimus pritempinėti, bet tiek to, parašysiu paprastai tai, ką neseniai apgalvojau. Supratau, kad visą tą laiką, kai pradėjau skaitinėti visokias tobulėjimo knygas, apie gerus 10 m., tarsi nesąmoningai sau neleidau įsižeisti, supykti, išsirėkti, bet, aišku, pratrūkdavau sykis nuo sykio. ir buvo tokia situacija, kad supratau, jog galiu apsimetinėti kiek tik noriu prieš save pačią, nesu aš nei gera, nei dvasinga, kad man visos tos knygos nebepadeda, kad nematau prasmės jų daugiau skaityti, nebent tik dėl malonumo, jei toks dar bus. Greičiausiai nebe. Tai suvokus ir priėmus, kažkaip tarsi didelis maišas nuo kupros nukrito, tarsi lengviau kvėpuoti pasidarė. Esu tokia, kokia esu ir daugiau nebematau prasmės "gyventi dvasingai" biggrin.gif Kitas reikalas, kad reikia kažkaip bandyti sau padėti, čia jau kita kalba, todėl cituosiu dabar
iki paskutinės eilutės viskas aišku ir įtinka, tačiau paskutinė nebeaiški techniškai.
tarkim, konfliktas, priešais stovi tikras kirvis, užsiciklinęs savo teisybėj iki negalėjimo ir reikalauja, kad kitas elgtųsi taip, kaip jis liepia. Aišku, pradžioj iš mano pusės neigimas, susierzinimas, paskui visko to pastebėjimas ir kas po to? Arba tai vyksta automatiškai, tas persijungimas, arba ne, ko pasekoje kyla barnis, ašaros, arba tyla, bet vistiek vienaip ar kitaip viduj nepriėmimas. Kaip sakė vienas pažįstamas: ilgai taip tęsiantis žmogus, kuris nieko negali pakeisti arba degraduoja, arba sprogsta kaip garo katilas. Abu variantai ne tai, ko reiktų, ko norėčiau, juolab, kad tų automatiškų persijungimų yra buvę ir yra su kuo palyginti užstrigusį "saugiklį".



Yra vidinės ir įšorinės priemonės.

Jeigu nepadeda vidinės yra įšorinės ir atvirkščiai.

Pavyzdžiui, jeigu kažkas prieš jus kelia ranką, galima rėkti gelbėkit, skambinti 112, bėgti, duoti atkirtį, melstis arba smūgius priimti su malonumu.

Arba jei susikalbėti neina, galima bandyti patepti ratus, kad važiuotų, dovanėlės, kyšiai ir t.t.

Ir nėra tokio įkyraus durniaus, kuris prie jūsų pristojo, liepia, prievartauja ir nebūtų galima įveikti jo, atsikratyti gudrumu.

Kova su savo sąžine, noras žinoti kaip reikia teisingai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje yra bala, užsivėrimas, užsidarymas, nuo įšorinio pasaulio, gynybinės reakcijos.

Kadangi gyvenime situacijos netikėtos, tai kuo daugiau trafaretų prisirinksite (kaip reikia elgtis teisingai) tuo didesnis šansas prasimęsti pro šalį, nepataikyti, neatitikti.

Kokia jūsų būsena čia ir dabar, tokia ir reakcija į įvykius, situacijas.
Todėl J. Kristus sako: pirmiausia ieškokite dangaus karalystės, o visa kita bus pridėta.

Ieškokite malonumo, būsenos, atsiverkite TAO.

O žinantis yra nepajėgus vystytis.

Kas yra žinios? Mąsė.
Kuo daugiau mąsės tuo lengviau užkabinti ir atvirkščiai, esančio TAO, atsivėrime užkabinti sunku.

Pavyzdžiui, pasiekus absoliučią skrandžio meridiano tonizaciją, žmogus išgyvena nemirtingumo būseną. Jo neišgązdinsi nei su peiliu, nei blogomis naujienomis.

Jeigu TAO, atsivėrimo poliarizacija silpna, tuomet viena ir ta pati informacija ar situacija jau atrodys kitaip.

Yra 12 fazių, 6 atsivėrimo TAO ir 6 užsivėrimo CHUM.

Treniruoti būsenas.

O protas? Kiek reikia žinių?

Tik tiek kiek pritaikyti praktiškai gyvenime, o visa kita šlamštas, tušti filosofavimai, masė pscihikoje.

Ne kažkokia tiesa, o tik gyvybingumas yra rodiklis.
Kaip jaučiatės, kiek malonumo, kiek gyvybingumo dabar?
Duok žmogui dabar gerą dozę malonių pojūčių ir nebeturės ką pasakyti jis jums, na visi žinote kai būna taip malonu, kad tingisi kalbėti.

Ne žinios, o tik reakcijos, paskatos yra rodiklis. Žinių tik tiek, kad skirti prieštaringus dalykus.
Atsakyti
QUOTE(dinazaure @ 2012 01 06, 17:31)
Automatiskai persijungimas nevyksta. Gal tik nuslopinti galima susierzinima ar kitokia reakcija. Bet vis tiek viduje jau suveike smile.gif

Būna, šitoj temoj aprašiau vieną tokį asmeninį persijungimą. Pyktis, noras kažkaip atsikeršyti virto į meilę, kažkaip galvoj taip mintys persikeitė:pirma mintis buvo"na, palauk, paprašysi tu manęs to paties", paskui žinojimas, kad jei paprašys, tai ir duosiu tai, ko paprašys, nes tiesiog pasijutau mylinti tą užsispyrusią ožką tiesiog, be priežasties, paskui vėl kritau atgal į susierzinimą, paskui vėl meilė. Ir tai liko, jau keli metai vis prisimenu ir daugiau tokių kvailų konfliktų nebebūna, aš pasikontroliuoju save, nebelendu, jei ne mano eilė, o jei reikia, paprašau ir duoda. Tiesiog duoda, nors iki to laiko ginčydavomės. Čia dėl kompo, su vaiku. smile.gif
Esu kartais pajutusi irgi keistai, kad būna, kad pasižiūri į milijonus sykių matytą žmogų ir kažkoks dangtis nuo akių nukrenta- pamatau, kad tam piktam, nervingam žmogui nieko daugiau nereikia, kaip paprastos meilės, žmogiškos, kad jį priimtų besąlygiškai, tokį, koks jis yra. Net ne pamatau, o persmelkia žinojimas. Irgi automatiškai, kažkaip.

...dar esu girdėjusi, kad tarkim, pykstasi vyras su žmona, žmona tiesiog užsirauna dėl smulkmenos ant vyro, ir jis sako:"aš staiga suvaldžiau savo atsakomąjį pyktį ir pajutau, tarsi manyje pačiame yra kažkas, kas priverčia žmoną nesąmoningai ant manęs pulti, pajutau taip aiškiai. Ir tą pačią minutę ji nei iš šio, nei iš to nutilo pasimetusi." Kažkaip taip sakė, tiksliai nepamenu.

Gali kas nors manęs paklausti, ko čia vis rašinėju smile.gif tiesiog norisi kažkaip suvokti, kodėl konfliktai tęsiasi metai iš metų su tais pačiais žmonėmis, užburtas ratas. Galvoju, kad atpažinus save kitame gal ne tik man palengvėtų, bet ir kitiems, nes jiems neliktų preteksto susierzinimui, kurį kažkaip išprovokuoju savo buvimu, kažko veikimu ir pan. Panagrinėjus panašumus, artimiausių žmonių elgesio modelius, aiškiau negu aišku, kad ten aš - ta pati aš. Ir svarbiausia, kad atpažintos savybės tikrai bjaurios rolleyes.gif

Sykį Torsunovo paskaitoj išgirdau vieną mintį, kad žmonės galvoja, jog artimiausi žmonės turėtų jiems teikti laimę, džiaugsmą, tačiau yra kitaip- jie ir yra tie, per kuriuos pasireiškia karma.

Papildysiu.
Dėkui, Vanduo, už atsakymą. Vis dar skaitau tą knygutę, tiesiog nėra laiko iki galo perskaityti, skaičius seniau, bet pasimiršo.
Užstrigo sakinys:"Pavyzdžiui, pasiekus absoliučią skrandžio meridiano tonizaciją, žmogus išgyvena nemirtingumo būseną. Jo neišgązdinsi nei su peiliu, nei blogomis naujienomis."Vakar pastebėjau, kad išoriškai situacija tiesiog ..bjauri, švelniai tariant, o viduj ir aplink kūną- toks gyvybingumas, tarsi jausčiau eterinį ar kokį ten kūną, tiesiog pulsuoja smile.gif g.gif
Dar pasiskaitinėsiu ir turbūt turėsiu, ko paklausti. lr dėl sąžinės... g.gif smile.gif Bet reikia pagalvoti.

QUOTE
Duok žmogui dabar gerą dozę malonių pojūčių ir nebeturės ką pasakyti jis jums, na visi žinote kai būna taip malonu, kad tingisi kalbėti.

va, kažką tokio turėjau galvoj rašydama, kad pamatau, jog reikia meilės žmogui. O šiaip kartais tuo pasinaudoju, jei jau neina kitaip susitarti, tai bent pasiūlau pamasažuoti biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo be rėmų: 06 sausio 2012 - 16:58
QUOTE(be rėmų @ 2012 01 06, 18:45)
Pyktis, noras kažkaip atsikeršyti virto į meilę.

  tiesiog norisi kažkaip suvokti, kodėl konfliktai tęsiasi metai iš metų su tais pačiais žmonėmis, užburtas ratas. Galvoju, kad atpažinus save kitame gal ne tik man palengvėtų, bet ir kitiems, nes jiems neliktų preteksto susierzinimui, kurį kažkaip išprovokuoju savo buvimu, kažko veikimu ir pan. Panagrinėjus panašumus, artimiausių žmonių elgesio modelius, aiškiau negu aišku, kad ten aš - ta pati aš. Ir svarbiausia, kad atpažintos savybės tikrai bjaurios rolleyes.gif

Sykį Torsunovo paskaitoj išgirdau vieną mintį, kad žmonės galvoja, jog artimiausi žmonės turėtų jiems teikti laimę, džiaugsmą, tačiau yra kitaip- jie ir yra tie, per kuriuos pasireiškia karma.

Jei toks persijungimas (pyktis i meile), tai ir atvirksciai (meile i pykti, neapykanta) galimas. g.gif Ta automatika mane nelabai zavi smile.gif
Tikra tiesa, konflktai buna tesiasi. Ir situacijos paprastai kartojasi (bent pas mane).
Ir jei man to jau gana, padeda saves stebejimas. Artejant, pajautus ta situacija, gali suveikti automatizmas. Ir i kietakakcio storzieviskuma atsakysiu tuo paciu.
Bet jei stebesi (numatysi) savo iprasta reakcija (is pradziu gal tiktu zodis - kontroliuoti), tai tikrai pavyks pasielgti "netradiciskai" ir nesureaguoti. smile.gif O treniruojantis tai suveikia vis dazniau smile.gif
Be to....tas kietakaktis gal visai ir nera toks kaip mums atrodo. Budavo sugalvodavau visokiu dalykeliu, kurie pasiteisindavo - keletas geru, neiprastu situacijai zodziu, nuginkluodavo ta kietakakti ir darydavo stebuklus. Paskui paaiskedavo, kad visai geras zmogutis, tik savo problemas iprates islieti tokiu budu. Na, ir atvirksciai, zinoma - mes daznai kitiems irgi tokie atrodome smile.gif
Bet jausmas (malonumas) nerealus, kai taip paprastai viskas issisprendzia teigiamai. Ir, svarbiausia,kai viduje nekyla tas susierzinimas ir pyktis.
Atsakyti
Na, viskas gi labai paprasta. Pamąstykite.

Pavyzdžiui, jeigu viduje yra savybė " troškimas įrodyti savo pranašumą", tai įšorėjė būtinai atsiras konkurentas, su kuriuo varžytis, lyginimasis, pavydas.

Jeigu viduje yra žinojimas ka ir kaip teisinga, tai įšorėje būtinai atsiras kietakaktis, neteisingai besielgiantys jūsų atžvilgiu, melagis, išdavikas, niekšas, nusišnekantis.

Jeigu nėra savybių viduje, iš įšorės būsite nepažeidžiami.

Kad pažeisti iš įšorės, turi būti tam tikra savybė viduje.

Jei jos nėra žmogus nepažeidžiams, jis bus nejautrus.

Jeigu esantį linijiniame prote pavadinsi žiurke ar parazitu, tarakonu, blusa jis įsižeis, o esantis išminties prote įvertins unikalias žiūrkės, blusos, tarakono savybes. Tokias savybes turėti būtų visai neblogai ir t.t.
Atsakyti
QUOTE(dinazaure @ 2012 01 05, 18:02)
Man tai cia asocijuojasi su pelke daugiau smile.gif
Elysiuk, gal cia pas mane pelke, nes niekaip neprisitaikau prie tavo stiliaus (pavadinkim taip). O ko tu nori, ko sieki?

Prie tavo stiliaus - čia, tikriausiai, mąstymo būdo.

Nieko, gal kada vėliau pavyks, ir gal tada man mintyse padėkosi, arba keiksi smile.gif
O jei nepavyks - tai taip pat ne pasaulio pabaiga.

Aš prieš keturis metus buvau kategoriška pliko mokslo šalininkė. Ir gyvenau. Gal taip ir visą gyvenimą būčiau nugyvenusi.

Dabar bandau tai apjungti, "praskiesti" kažkiek. Pliko mokslo teiginių neatsisakau. Bet į tą pačią situaciją pabandau pažvelgti dviem skirtingomis akimis. Viena - per vieną prizmę, kita - per "praskiestą".

Aš galiu ir kitokiu stiliumi pakalbėti biggrin.gif

Bet per prievartą niekas tau nieko neįkiš ar neįpirš. Tiesiog gal susidaro tokios situacijos, kai kažkas padaro įtaką, lyg "parodo" tau tą patį kitoje šviesoje.
Bet esmė - kad tu patiki, pajauti. Tu patiki, tu pajauti. Per prievartą kitas gali kuolą tau ant galvos tašyti, nepasieks jokio rezultato.

Tik va:
QUOTE
Tur but man proto truksta

Analogiško pobūdžio pasisakymų pas tave apstu. Aš kvaila....a la toks stilius.

Kvailais laikas nuo laiko pasijaučia visi žmonės. Aš galvoju, jog tai ne tik natūralu, bet ir būtina žmogui.

Tik tokia būsena negali būti ilgalaikė, užsitęsti laike, o juo labiau tęstis be pertraukos visą gyvenimą smile.gif

Kaip galvosi apie save, tokia ir būsi. Bent jau tokio stiliaus pagalvojimuose.

P.S. Dabar pabandom į situaciją iš šalies pažiūrėti kitu kampu.
Tu pavadinai mane pelke smile.gif O pelkės paprastai būna susmirdusios, bjaurios....laki vaizduotė tuoj pat pradeda kurti dar įvairiausių neigiamų savybių....

Standartinėje tokioje situacijoje žmogus paprastai "duoda atgal į nosį" smile.gif Akimirksniu. Lakios vaizduotės fantazijos nebeleidžia girdėti net toliau esančių žodžių.

Taip ir kyla mini konfliktai. O kas išties sukelia šį konfliktą? Pirmasis ar antrasis?

Aš nuoširdžiai sakau - aš nė sekundei nepajutau šioje situacijoje nei pykčio, nei priešiškumo. Nuoširdžiai nepajutau - nereikėjo tramdyti savęs, dantis sukąsti ar kokiais nors stebuklingais šakar-makar metodais persijunginėti.
Tai "išmokta pamoka".
Neaišku, kaip būtų kitu atveju biggrin.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Elysa: 06 sausio 2012 - 21:18
QUOTE(Elysa @ 2012 01 06, 23:11)
Prie tavo stiliaus - čia, tikriausiai, mąstymo būdo.

Nieko, gal kada vėliau pavyks, ir gal tada man mintyse padėkosi, arba keiksi  smile.gif
O jei nepavyks - tai taip pat ne pasaulio pabaiga.

Aš prieš keturis metus buvau kategoriška pliko mokslo šalininkė. Ir gyvenau. Gal taip ir visą gyvenimą būčiau nugyvenusi.

Dabar bandau tai apjungti, "praskiesti" kažkiek. Pliko mokslo teiginių neatsisakau. Bet į tą pačią situaciją pabandau pažvelgti dviem skirtingomis akimis. Viena - per vieną prizmę, kita - per "praskiestą".

Aš galiu ir kitokiu stiliumi pakalbėti  biggrin.gif

Bet per prievartą niekas tau nieko neįkiš ar neįpirš. Tiesiog gal susidaro tokios situacijos, kai kažkas padaro įtaką, lyg "parodo" tau tą patį kitoje šviesoje.
Bet esmė - kad tu patiki, pajauti. Tu patiki, tu pajauti. Per prievartą kitas gali kuolą tau ant galvos tašyti, nepasieks jokio rezultato.

Tik va:

Analogiško pobūdžio pasisakymų pas tave apstu. Aš kvaila....a la toks stilius.

Kvailais laikas nuo laiko pasijaučia visi žmonės. Aš galvoju, jog tai ne tik natūralu, bet ir būtina žmogui.

Tik tokia būsena negali būti ilgalaikė, užsitęsti laike, o juo labiau tęstis be pertraukos visą gyvenimą  smile.gif

Kaip galvosi apie save, tokia ir būsi. Bent jau tokio stiliaus pagalvojimuose.

P.S. Dabar pabandom į situaciją iš šalies pažiūrėti kitu kampu.
Tu pavadinai mane pelke  smile.gif  O pelkės paprastai būna susmirdusios, bjaurios....laki vaizduotė tuoj pat pradeda kurti dar įvairiausių neigiamų savybių....

Standartinėje tokioje situacijoje žmogus paprastai "duoda atgal į nosį" smile.gif  Akimirksniu. Lakios vaizduotės fantazijos nebeleidžia girdėti net toliau esančių žodžių.

Taip ir kyla mini konfliktai. O kas išties sukelia šį konfliktą? Pirmasis ar antrasis?

Aš nuoširdžiai sakau - aš nė sekundei nepajutau šioje situacijoje nei pykčio, nei priešiškumo. Nuoširdžiai nepajutau - nereikėjo tramdyti savęs, dantis sukąsti ar kokiais nors stebuklingais šakar-makar metodais persijunginėti.
Tai "išmokta pamoka".
Neaišku, kaip būtų kitu atveju  biggrin.gif

Jooooo....stiliaus niekur nepaslepsi smile.gif
Taip ir kyla konfliktai - ji pavadino mane pelke, ji save laiko kvaila, nes neuztenka proto suprast ka rasau smile.gif Kazkas su logika ne taip ir su "mokslinem" isvadom.
Bet skaityt viska sita, matyt, reiktu su jumoru smile.gif
Atsakyti
Pelke - tai procesas, virsmas. Pilna gyvybingumo. Galbūt tai pabaigos pradžia. Gražios pradžios vizija. Su šiek tiek mažiau gyvybingumo, mažiau tekėjimo ir koncentracijos. Kai tu negali nepersijungti. Gyvenimo tėkmės sraute esi priverčiamas ir net jei nesutinki su tuo, kas vyksta, ką tu vykdai, transformacijos procesai tave pagriebia ir nuneša kartu su tais, kurie tavyje sutinka save, kartu su visais susitikimais savyje. Kiekis virsta kokybe, kai nebereikia persijunginėti o tik būti, būti savimi ir kas kart šiek tiek kitokiu. Virsme.
Atsakyti
QUOTE(Vanduo @ 2012 01 06, 17:49)
Jeigu nėra savybių viduje, iš įšorės  būsite nepažeidžiami.
Kad pažeisti iš įšorės, turi būti tam tikra savybė viduje.
Jei jos nėra žmogus nepažeidžiams, jis bus nejautrus.

Kiekviename žmoguje yra įvairių savybių, vadinasi būti pažeidžiamai jau yra mumyse.
Kai žmogus supyksta, koks požiūris iš nelinijinio proto?
Ar tiesiog esant išminties prote NIEKADA tokios reakcijos nepasirinksi kaip priemonės?
Atsakyti
QUOTE(dinazaure @ 2012 01 06, 23:41)

Bet skaityt viska sita, matyt, reiktu su jumoru smile.gif

Žiūrėt, matyt, reiktų į viską su jumoru smile.gif

Net situacijos, kurios tau esamuoju momentu būna baisios, po kurio laiko, atsigręžus į jas, visos turi jumoristinių elementų. Štai tai reikia pamatyti jose.

Tada neliks baimės, kartėlio, pykčio rūdžių. O ką graužia tos rūdys? Juk tave.

Tos rūdys žaloja psichiką, ko pasekmės nėra geros jokiais aspektais. Pradedant nepasitenkinimu gyvenimu, baigiant antrinėmis ligomis.
Atsakyti
QUOTE(Vanduo @ 2012 01 06, 19:49)

Jeigu nėra savybių viduje, iš įšorės  būsite nepažeidžiami.

Kad pažeisti iš įšorės, turi būti tam tikra savybė viduje.

Jei jos nėra žmogus nepažeidžiams, jis bus nejautrus.



Štai kas man dabar šovė į galvą:
trumpo laikotarpio situacijos čia buvo - man prikiša, kad neturiu, kas veikti ( aš pati sau paskutiniu metu priekaištauju, kad užsikroviau per didelį darbo krūvį), pasiunčia labdaros daryti (turiu tokios patirties), raizgalinis proto voratinklis ( aš pati ne tik žinau, bet ir suvokiu, ką rašau), netiesiogiai kvaila pavadina (gyvenimo praktikoje tokio jausmo nepatiriu)...na, galima daugiau vardinti, bet ne tai esmė.

Jei būčiau lodarius, turėčiau skūpumo savybę, nesiorientuočiau tame, ką rašau - kokia tada galėtų būti mano reakcija??? Ar taip paprastai įvyktų persijungimas?

Bet teoriškai čia taip paprastai neįmanoma atsakyti. Reikia arba labai stipriai įtempti vaizduotę, arba ateity pabandyti pastebėti tokio pobūdžio vietą.
Niekad apie tai nepagalvojau. Mintis šovė ką tik.
Atsakyti
QUOTE(Elysa @ 2012 01 07, 10:25)
Štai kas man dabar šovė į galvą:
trumpo laikotarpio situacijos čia buvo - man prikiša, kad neturiu, kas veikti ( aš pati sau paskutiniu metu priekaištauju, kad užsikroviau per didelį darbo krūvį), pasiunčia labdaros daryti (turiu tokios patirties), raizgalinis proto voratinklis ( aš pati ne tik žinau, bet ir suvokiu, ką rašau), netiesiogiai kvaila pavadina (gyvenimo praktikoje tokio jausmo nepatiriu)...na, galima daugiau vardinti, bet ne tai esmė.

Jei būčiau lodarius, turėčiau skūpumo savybę, nesiorientuočiau tame, ką rašau - kokia tada galėtų būti mano reakcija??? Ar taip paprastai įvyktų persijungimas?

Bet teoriškai čia taip paprastai neįmanoma atsakyti. Reikia arba labai stipriai įtempti vaizduotę, arba ateity pabandyti pastebėti tokio pobūdžio vietą.
Niekad apie tai nepagalvojau. Mintis šovė ką tik.


Isties, Elysa, tarsi buvote daugeliui "pretenziju" skirtu Jums "nejautri", tarsi uzkabinta to nelijinio proto..
Bet sis atsakymas - absoliuciai tebejautraus linijinio proto reakcijos i ankstesnius dirginimus pavyzdys, su visais "irodymais", kad gyvenime esu sis tas.. Ir be to pasiaiskinimo esame visada "sis tas" wink.gif Kai atsiranda noras irodineti, kad esu tas, kuo save laikau, tai ir nebetelpate savo ir Vandens filosofijos remuose..
Gal klystu.. 4u.gif 4u.gif
Atsakyti