Aš ir mano autistas

Tai vat aš nesuprantu, kas tas Aspergerio sindromas, jei jį turintis žmogus - normalų normaliausias žmogus. Ir apskritai, parodyk man nors vieną žmogų šiame pasaulyje, kuris yra "normalus"?
Ir kam reikia skaityti ir išsigąsti? Kas nuo to pasikeis, kad sužinosi ir "diagnozuosi": sau Aspergerį (ar specialistai pritars, na taip, gali būti Tau ir Aspergeris).
Aš kuo toliau tuo labiau pradedu manyti, kad ta Aspergerio diagnozė yra marazmas. Atleiskit visi, kam šis mano sakinys nepatinka.

Tai siaubas. Na bet tais laikais, kiek žinau, ir kairiarankius mušdavo, išsiskirt iš kitų niekuo nebuvo galima.
Turiu dominančią sritį ir labai noriu tapt gydytoja, bet dar kelyje į tapimą gydytoja yra visokių sunkumų, kuriuos norėčiau išmokti įveikti

Aš kalbėdama nežiūriu žmonėms į akis, man sunku kam nors (ne pažįstamiems, tik ne patiems artimiausiems) paskambinti telefonu, man sunku ko nors paprašyti, paklausti...Niekad neturėjau draugų, tik vieną kitą, kol neatsirado internetas ir visagalė Supermama (jos dėka suradau daug draugų), visada mokiausi dešimtukais, buvau stropi, skrupulinga, kruopšti ir t.t. ir pan. (bet tik to dėka daug ko pasiekiau). Bet mane taip ir auklėjo. Tai ką man dabar daryti? Sakyti, kad turiu Aspergerio sindromą? O gal aš tiesiog drovi, kaip ir pvz. mano mama? Ir daug daug kitų dalykų, kurie gali užkliūti ekstravertams, cholerikams ar dar kitokiems, kurie nebijo laisvai reikšti savo mintis žodžiu, nepasimeta, jei juos užsipuola, yra grupės lyderiai ir t.t. ir pan.

Taip, normalus mano manymu. Bet yra daug visokių smulkmenų suvokime, elgesyje, kurios verčia kitus manyti, kad žmogus su AS yra "kitoks" negu visi. Na mano požiūriu, kitoks nereiškia nenormalus

Aš nesakau, kad reikia skaityti ir išsigąsti, aš taip nedarau, tik pateikiau teorinį variantą, kaip įmanoma "įsikalbėti" sau AS. Bet ir tai tas "įsikalbėtas" variantas pasireikš tik paviršutiniškai. Aš esu sutikus žmonių, kurie labai norėjo būti kitokie, originalūs, ir dėl to pabandė irgi "turėti" Aspergerio sindromą. Bet nuo tikro skyrėsi tuo, kad patekę į situacijas, kuriose trukdytų aspergeriškos savybės, jie iškart greit jų "atsikratė", arba bendraudami su žmonėmis, kurie visiškai nežinojo apie AS ir nevertino "kitoniškumo", jie pasikeisdavo. O mano vyras tikrai turi AS, ir jei patenka į situacijas, kuriose aspergeriškos savybės trukdytų, išsigąsta ir jam netgi pasidaro dar sunkiau su tom savybėm susitvarkyti.

O kodėl Aspergerio diagnozė yra marazmas? Čia tik mano atveju, ar bendrai? Ar tai reiškia, kad jūs man nebeleidžiat čia parašyti, jeigu iškils kokių sunkumų dėl Aspergerio (mano arba mano vyro), nes pagal jus tie sunkumai bus netikri?
Papildyta:

Tai jūs turit Aspergerio bruožų, tai yra labai tikėtina, nes juk tai kažkiek yra paveldima. Kiek žinau, dažnai būna, kad vaikams diagnozavus AS, tėvai apie tai pasiskaito ir sako "o, čia juk grynai apie mane parašyta, ir aš toks esu".
Bet nuo sindromo tai skiriasi tuo, kad jeigu jūs turėtumėt Aspergerio sindromą, tai jūs turėtumėt dėl tų bruožų realių sunkumų gyvenime. Ir Aspergerio sindromas yra daugiau nei charakterio bruožai, ten dar yra ir blogas motorinis išsivystymas, sensorinis jautrumas ir kt. Ir ne visi su AS turi vienodus charakterio bruožus, pvz mes su vyru tai skiriamės, jis neturi draugų išvis ir nemėgsta bendrauti, o aš turiu ir mėgstu bendrauti, einu į meetus
Ir dar jūs sakot, kad jus kažkaip išauklėjo. Aš nežinau, man atrodo, kad Aspergerio sindromą turintys sunkiai pasiduoda auklėjimui, yra užsispyrę? Bent jau aš tokia buvau.

F, čia yra visiems prieinamas forumas ir gali rašyti tas, kas nori. Ir net negali būti kalbos apie "neleisti".
Aš nenorėjau pasakyti, kad sunkumai yra netikri, aš tik norėjau pasakyti, kad man atrodo, kad sunkumai yra sunkumai ir kad nereikia jų įvardinto "dėl Aspergerio". Kiekvienas žmogus gali turėti psichologinių sunkumų. Arba psichiatrinių. Bet juos vieną nuo kito atskirti neįmanoma, nes pvz. tokių objektyvių tyrimų, kaip kraujo, kai galima diagnozuoti mažakraujystę ar diabetą, nėra. Kalba eina apie smegenis. Į kurias neįlįsi ir nepažiūrėsi. Pažiūrėti neurochirurgai gali, bet ar ką nustatys? Tikriausiai yra tiesa tame, kad dar daug kas moksliškai neattrasta. Tikiu, kad kažkada bus tiksliai įvardinta, kas tas autizmas (ir Aspergelio sindromas) ir žmonėms nereiks diskutuoti šiuo klausimu, kaip kad dabar mes.

Sveikos, merginos.

Ice, aš sutinku su tavimi - man taip pat aspergerio diagnozė mistiška. Bet manau, kad tie žmogučiai turi ne mažiau problemų, nei turintys įprastines autizmo spektro diagnozes.
Gal tik aplinkos spaudimas jiem didesnis, nes pas juos paprastai IQ aukštas, tačiau mano manymu, neretai tai lydi išsilavinimo netolygumą - jiems tiesiog neįdomios sitys, kurios jų nekabina. Jie dažnai gilinasi tik į tam tikras sritis.
Bet tai ir yra didžioji jų bėda.

Nu ką reiškia "išauklėjo". Augau savo šeimos aplinkoje ir tiek. Nieks man nieko nebruko ir neįrodinėjo. Kai augini vaiką - tai ir auklėji. Bet tai nereiškia, kad jį mokai daryti tik taip ir nekitaip. Viskas gaunasi savaime.
Kodėl sakote, kad negali būti sunkumų dėl vienos ar kitos charakterio savybės? Kodėl tai būtinai turi būti autizmo bruožas ir tik dėl jo bus sunkumai?
Pvz. uždarumas, norėjimas pabūti vienam. Man tai visada patikdavo. Nuo pat vaikystės. Smagu susikurti savo pasaulėlį, su savo mintimis ir svajonėmis...
Bet aš kalbėti pradėjau normaliu laiku, gal 2,5 m. Buvau plepalynių mergytė, kaip ir mano vaikas šiuo metu, tik skirtumas tas, kad jis "plepa" daugiau savo kalba, baisiai netaisyklingai ir pan. Nepamenu, kaip aš elgdavausi. Na, lyg ir nebuvau baisiai išdykusi, kad lėkčiau be saugumo jausmo, į medžius bijojau karstytis, nors laipiodavau spintomis (tą gerai atsimenu) ir kitais baldais (tą daro/darė mano J). Tai autizmo bruožas? Aš to nedariau persistuojančiai, įkyriai. Sudrausmindavo ir klausydavau. O maniškis "negirdėdavo" drausminimų.

Šiandien buvome vietoje, kur buvo daug mažų vaikų vienoje vietoje (sekmadienio šv. Mišiose su šeimomis ir vaikais). Tedn buvo staliukas su žaislais ir pieštukais. Maniškis ten kuo puikiausiai norėjo būti. Bet viena akijm stebėjau, kaip jis elgiasi. Klausia jo kažko vaikas - mano nieko netsako. Kažkaip keistai pasivaipo, pabalbatuoja savo kalba, pagestikuliuoja, nusišypso. Nu toks jo elgesys labai krenta į akis. Matosi, kad čia nėra tik charakterio bruožas, matosi ir aplinkiniams, kad šitam vaikui kažkas negerai. Bet kai visi tolerantiški - žinoma, kad niekas nieko ir nesako. Greitai 5 metai. Dar lyg ir mažas, bet jau ir nemažas. O jei jis taip pat keistai gestikuliuos ir klabės, kai bus 7 metai. Tai jau tikrai negalėsiu sakyti, kad čia tik jo toks bruožas. Charakterio ir pan. Bus galima aiškiai įvardinti - autizmas.
Papildyta:


Bet, Pou, negi žmogus turi būti UNIVERSALUS. Negalima domėtis viskuo ir kad viskas "kabintų". Aš net savo profesijoje pastebėjau, kad turiu būti kažkurios vienos srities specialistė, negaliu mokėti VISKO. Nors kai baigiau univerą, atrodo, moku viską (tik patirties mažai).
Aš pvz. niekada nesidomėsiu ekonomika, politika ir kt. dalykais, nes man ten "juodas" miškas. Net bloga pagalvojus, jei reiktų tuo domėtis O va kiti tame puikiai "plauko" bet apie mediciną nė bum bum, nes jų ta sritis nekabina.

Pabandysiu maždaug paaiškinti, kuo skiriasi psichologiniai, psichiatriniai sunkumai ir Aspergerio sindromas.

- Psichologiniai sunkumai būtų pvz jeigu aš jausčiau kaltės jausmą dėl ko nors, arba nepasitikėčiau savimi, arba nuolat kaltinčiau kitus dėl nesėkmių.
- Psichiatriniai sunkumai būtų, jei pvz jausčiau nepaaiškinamą nerimą, jei kankintų ilgai užsitęsusi bloga nuotaika, jei būtų nemiga, jei matyčiau ar girdėčiau realybėj nesančius dalykus.
- Aspergerio sindromas būtų, jei pvz nesuprasčiau to, kas nėra tiesiogiai pasakyta (o dauguma kartu su manim esančių ir gaunančių tą pačią informaciją suprastų), jei nesuprasčiau, kaip žmogus jaučiasi, iš visokių subtilių kūno signalų (o dauguma suprastų), jei būčiau labai jautri kokiam nors apšvietimui, jei ką nors žinočiau, bet per atsiskaitymą nepasakyčiau tik todėl, kad buvo paklausta "ne tuo būdu". Ir panašiai, čia tik savybių pavyzdžiai.

Ar paaiškėjo bent kiek?

Bet paviršutiniškai žiūrint galima tuos dalykus supainioti. Pvz koks nors žmogus, kuris turi psichologinių sunkumų - nepasitiki savimi ir dėl to nežiūri pašnekovui į akis - galima supainioti, kad jis turi Aspergerio sindromą, nes AS irgi būdinga akių kontakto nebuvimas. Na bet geriau nespręsti paviršutiniškai, o pasigilinti.

Man Aspergerio sindromas. Jau supratau. Gal geriau čia mažiau skaitysiu, kad diagnozė nepasitvirtintų iš tikrųjų...

Ice, suprantu. Bet be bendro suvokimo savo srityje, negali būti geras specialistas. Tu vėliau giliniesi ir specializuojasi.
Aš turiu keletą profesinių kvalifikacijų, kardinaliai skirtingų, man tai netrukdo, o padeda. Nežinau ar galėčiau būti bent pusėtina specialistė savo srityje, jei kažko neišmanyčiau, prašokčiau.

Ice, o kodėl jūs norite neigti tokį dalyką kaip Aspergerio sindromas, neprpripažinti, kad jį turintys irgi turi sunkumų? Kokia jums iš to nauda?
Ar jūs nebijote įskaudinti kokio nors žmogaus, kuris su tuo asmeniškai susiduria, pvz pats turi arba jo vaikas turi? Nes paprastai jie ir taip susiduria su nesupratimu, jie dažnai būna gabūs, todėl aplinkiniai dėl tų gabumų mano, kad tie patiriami sunkumai yra neišauklėjimo rezultatas, ar išsidirbinėjimas, išsišokimas.
Pvz mano vyras tokių nesąmonių padaro, arba nesuvokia tokių elementarių dalykų, kad net ir man, žinančiai apie AS, pirma mintis ateina į galvą "kaip tai įmanoma?"

Nelabai. Ir manau, kad nepaaiškės. Gal reiks kada išskirti savo brangaus laiko ir daugiau paskaityti šiuo klausimu.
Papildyta:


Aš nenoriu nieko - aš tik sakau, tą ką galvoju ir ko aš nesuprantu. Įskaudinti nieko nenoriu ir net nesistengiu, bet bijau, todėl ir atsiprašau, už savo nesupratingumą. Kodėl aš neturiu turėti teisės kažko nesuprasti (čia duodu sau )?
Pasakiau, taip, kaip man atrodo ir taškas.

"...kad tie patiriami sunkumai yra neišauklėjimo rezultatas, ar išsidirbinėjimas, išsišokimas."
kad neišauklėjimas - negalėčiau sakyti (nors kartais, mano nuomone, pasitaiko), bet va kad gali būti tiesiog charakterio bruožas - manau labai dažnai ir ne visada tai yra autistiškas bruožas.

ir dar. Kodėl įvairūs genijai dažnai įvardinami kaip autistai? kodėl jie negali būti tiesiog TIK genijai, turintys tokią genealumo dovaną iš gamtos, Dievo?
Papildyta:
Na viskas, einu nuo kompo pas vaiką. Nes kol čia sėdžiu - jis sėdi/guli ant kėdės žemyn galva ir svaiginasi