QUOTE(Žvėriukė @ 2011 11 26, 10:03)
Man niekas aspergerio nediagnozavo, nors gal ir as juo esu

, bet budama studente visada irgi ismokdavau pirmiausia idomius dalykus....galu gale ju net mokintis nelabai reikedavo, tuos idomius mokslus ryte surydavo, o va su neidomiais tekdavo padirbet . Gyvenom mes keturios panos dvieju kambariu bute, triuksmo budavo visada, tai naudodavausi ausu kistukais, nes nemoku mokintis triuksme, viska pamirstu ka perskaiciau.
O kad nenori but trukdoma kai sieki kazkokio tikslo, tai tu ne isimtis.....visi mes to norim, tik deja realybe yra kitokia. Net ir dirbdamas zmogus labai labai megstama darba nuolatos yra trukdomas. To ir tau reiketu ismokt. Galu gale ka tu darysi, kai dirbsi? Jei aties pas tave pacientas su visiskai neidomia tau jo ligos istorija. Ka jam sakysi? Palauk, kai susikursiu man tavo ligai tinkama aplinka , tada ateik?
Tai gal jūs ir turit kažkokių Aspergerio bruožų, nes tai gana paveldima, dažnai pasitaiko, kad diagnizavus vaikams autizmą tėvai sužino, kas tai yra, ir tada sako "bet tai čia man daug kas tinka, aš irgi toks buvau".
Reikia išmokt, tai aš ir mokausi. Jau didelė pažanga lyginant su mokykla ar pirmais kursais. O pacientų su neįdomiom ligos istorijom nebūna, kiekvienas pacientas yra įdomus.
QUOTE
F, o pagalbos mamai gal nebutinai pinigines reikia

Uztai as tau uzdaviau klausima, kiek laiko tu mokiniesi? Ar neuzsidarai kambaryje ilgam ir nori, kad taves niekas netrukdytu? Gal pvz. tavo mamai labai noretusi, kad tu bent kazkiek atitruktum nuo savo mokslu ir sutvarkytum kambarius, ar islygintum rubus, ar atliktum dar kazkoki paprasta buitini darba

O galu gale mama dabar nori gerai gyvent, o ne tada kai tu pasieksi savo tiksla. Zinoma jinai nori, kad tu jo siektum, bet turi ir jai padet kazkaip, kad mamai siandien, o ne po keliu metu, gyvenimas atrodytu geresnis. O kas jei tu sieksi , sieksi ir nieko nepasieksi

Jei baigsi mokslus ir niekur niekas taves nepriims dirbt? Tu butum ne vienintele, dabar labai daug jaunu zmoniu neturi darbu

Tai tavo mamai tas tavo tikslo siekimas, labai jau miglotas gali atrodyt
Aš darau pagal planą, kaip esu nusistačius, be pakeitimų. Tai mama apie tai žino, tik nenori priimti to. Nori, kad nereikėtų plano, tik dėl to, kad jos kažkokiems giminių vaikams nereikia. Ji žino apie planą, jis kabo ant sienos, bet ji specialiai stengiasi sulaužyti ir dar tada rėkia, kai aš sakau, kad tai neparašyta plane. Dabar jūs galite argumentuoti, kad tai yra blogai, nes kai ateis pacientai, tai jie irgi ateis ne pagal planą, ir negi atsisakysiu padėti mirštančiam pacientui tik todėl, kad jis į planą neįrašytas? Ne, taip nebus, nes planas nėra būtinybė pats savaime, jis yra tik priemonė pasiekti tikslui. Tikslas yra saugumo ir užtikrintumo jausmas. Tokį jausmą man sukelia mano aukštos žinios ir įgūdžiai, kai aš pasitikiu savimi ir žinau, kad žinau. Tik būdama gera specialistė, tik žinodama viską aš galiu gerai, normaliai jaustis. Kai aš turiu kažką visai naujo išmokti, tai kol mokausi, tokio jausmo nėra, nes dar nemoku idealiai. + dar yra didelė nežinomybė, kaip mane vėl priims į universitetą

tai sukelia nesaugumo, neužtikrintumo, nestabilumo jausmus, kuriuos reikia kažkaip kompensuoti, o pastovios aplinkos susikūrimas yra tik kompensacinė priemonė. Jeigu to nebūtų, aš sėdėčiau kampe ir bliaučiau, ir nebežinočiau, kas po ko bus ir ką daryti.
Tai kambarius galima sutvarkyti ir buitinius darbus atlikti visada tuo pačiu metu, ta pačia eilės tvarka, ir mama tą žino. Tik ji tuo netiki, nes buvo periodas, kai nesvarbu buvo ta eilės tvarka, ir ji argumentuoja "kai tu nori, tai tu viską padarai". Tai aš manau, kad jos argumentas čia netinka, nes tvarkos aplinkoje poreikis priklauso ne nuo noro, o nuo vidinio užtikrintumo jausmo. Kurio šiuo metu tikrai nėra, dėl to ir reikia tų papildomų priemonių. O drabužius aš lyginsiu 2valandas, o mama tą patį padarytų per 15min, dėl to neapsimoka paskirti man šito darbo. O tiek ilgai lyginsiu, kaip sakiau, kad aš blogas žmogus esu, paprastos žmogiškos savybės, tokios kaip drabužių lyginimas ir kiti paprasti veiksmai, yra labai prastos pas mane

dėl to niekas nenorėtų manęs priimt dirbt paprastų darbų, dėl to turiu tapti gera savo srities specialiste, taip ir lengviau būtų.
O kodėl aš turėčiau nieko nepasiekti? Kodėl toks pesimistinis požiūris? Čia bet kam taip gali būti, tai ką daryti, tai gal tada visi nieko nesiekiam, nes galima ir nieko nepasiekti, negauti darbo ir tt.