O kaip su biologiniais tėvais

Ute, aš ne ten kableį padėjau, ir pasikeitė pasisakymo prasmė. Norėjau pasakyti, kad vaikui meilės valkataujantiems suaugusiems tikrai neskiepysiu, jei mano vaikas praeidamas pro šalį tuo žmogum ir jo vedamu gyvenimo būdu bjaurisi tikrai paliksiu jam pačiam su tuo tvarkytis, nesakysiu nei taip nei ne. Diskusijos nevesiu ir neplėtosiu. Jei klaus giliau, ta prasme kokios priežastys skatina žmones taip elgtis/gyventi paaiškinsiu, kad yra įvairių kelių ir būdų kaip tokiais tampama, gal net apie vieną ?Nobelio premijos laureatą papasakosiu kaip jis gyveno šiukšlyne. Bet tai jau priklausys nuo to ką vaikas į klausimą įdės, ir kokio amžiaus jis bus pats kai to paklaus.
Dėl konkretaus tao minimo vaiko kuris tavo nuomone yra jau pasmerktas būti valkata ir vagimi, ir jis nėra stiprus, tai visgi nesuprantu vieno, o kodėl jūs jam nepadedat- nepasikviečiat vakarienės ar pietų, nenuperkat sausinių ar saldainių, , kodėl sudarot sąlygas ir prielaidas jam žinoti, kad nėra šiame pasaulyje pagalbos. Tai būtų labai krikščioniška , ir moralu. Kam laukti kol pasirūpins valstybė- o kam est jūs , suaugę žmonės. Pasvarstymai, kad jis su sese galėtų būti kienonors vaikai, yyra teisingas- galėtų. Tik esmė yra ta kad tų konkrečių vaikų aš nepažystu ir net nenutuokiu kur jų ieškoti, bet jei mano atveju atsirastų tokie vaikai - tikrai nežiūrėčiau ir krikščioniškai nedūsaučiau su klausimu- kur žiūri vaikų teisės, o pati imčiausi visų įmanomų veiksmų tam/iems padėti.Jūsų daug- o jie tik du, negi taip sunku padėti?

Bet juk pakeisti savo gyvenimo būdą žvėriškai sunku bet kam!!!!!!
Aš nesugebu pakeisti savo gyvenimo, nors man labai reikia dėl sveikatos. Vis vien grįžtu prie to ko esu įpratusi nors tu ką.

O darbe pas mus problema. Reformavus įstaigą pas mus į grupę atsiuntė kelis darbuotojus, kurie įpratę dirbti šiek tiek senoviškais metodais. Ir jie niekaip nesugeba perisorientuoti (niekas iš jų nereikalauja žinojimo, o tik noro persiorientuoti prie kito stiliaus). Jie negali pakeisti savęs tokioje mano supratimu elementarioje situacijoje...

Jei taip yra su dirbančiais žmonėmis, tai ko tikėtis iš bomžų. Ir kalba net ne apie gailestį, o apie tai, kad nereikia rūšiuoti žmonių.

o kas sako kad yra lengva. Ne apie lengvumą kalba eina. Kažkada dirbau tiesiogiai su prevencine programa " Stabdyk nusikalstamumą", nu praktiškai jau su paaugusiais iki paauglystės ir kiek jaunesniais vaikais iš asocialių šeimų, tai va ten buvo duodami statistiniai duomenys kad padėti ištrūkti iš viso to pavyksta apie tris procentus, kiti renkasi tėvų gyvenimo būdą, bet stengtis vis vien reikia dėl kiekvieno, gi neužspausti tie procentai ant kaktos nė vienam- kuris čia tas laimingasis. Galų gale su kiekviena sėkme ar nesėkme turtingėji patirtim ir išmintim pats.

Yra dvi priežastys.

Viena jų - su tokiais vaikais dirbti ir jiems padėti nėra lengva. Norint auginti įvaikintą vaiką, vien noro neužtenka, reikia ir daug žinių ir jėgų Lygiai taip yra ir su tokiais vaikais. Su jais dar sunkiau nei su įvaikintais, nes jie turi įtakos iš šono. Draugė dirbo kelis metus savanore su tokiais vaikais (kurie nėra paimti iš asocialių šeimų), tai pripasakojo be galo daug ir puikiai suvokiu, kad su jais visiškai kitoks bendravimas ir turi turėti daug žinių, patirties ir nuojautos. Pavyzdžiui (draugės pasakojimas), kai ji ir kiti savanoriai tokius kelis vaikus pasiėmė su palapine prie ežero, tai per pirmas dvi dienas jie supjaustė visas palapines, sugadino visus daiktus ir pan. Po to suaugę visą inventorių supirko ir suvežė iš naujo, ir toliau bandė dirbti su vaikais kalbėtis, tartis dėl taisyklių ir pan. Tai juodas darbas kuriam turi pasiryžti ir turėti resursų. Apie save tikrai žinau, kad mano žinios, įgūdžiai ir pan. tam nepakankami. Kad imtis to rimtai. Ir todėl ir nenoriu to imtis.

Kita priežastis - ten negyvenu ir atvažiuoju tik porai valandų. Dukra pasilieka ten ilgiau. Pradžioje dar kol jis buvo mažesnis kažkiek bandėme. Bet problema tokia, kad mes išvažiuojame, o jis tada vaikšto aplink (kaip kačiukas į namą kuriame gauna valgyti). Gaunasi taip, kad pats atsakomybės neprisiimi ir užkrauni kitiems ant galvos. Kai kurios močiutės, kurios ten būna, jį ten šiek tiek pamaitina, bet vaiko iš esmės tai nepakeičia (kol kas).

Papildyta:


Be abejo, kad reikia stengtis. Visiškai pritariu tam ką čia parašei.

O savo atsakymu aš tik bandžiau paaiškinti kodėl bomžai pasilieka prie savo gyvenimo būdo ir nebando uždirbti.

Ute, viską aš suprantu puikiai. Su tokiais vaikais kokiais dirbo vasaromis savo atostogų sąskaita dirbau ir aš, o šiaip susibūrusiam klube turėjau kaip ir būrelį- valandas. Nežinau, ar taip susiklostė aplinkybės ar kaip kitaip, bet pas mus stovyklose nieko nenutikdavo. Mes veždavomės klubo vaikus ir ta vasaros stovykla jiems būdavo gal kaip ir prizas, gal todėl kitaip buvo, nežinau. Tokių atvejų apie kokius rašai tikrai girdėdavom.
O dėl konkrečių vaikų nugi nebūtinai asmeniškai tau juos įsivaikinti, ar globoti bet galima gi vietinę valdžią, vaikų teises grizinti, nuolat priminti , nepalikti ramybėj ir paims tuos vaikus. Ir net jie vėliau pasirinks asocialų gyvenimo būdą , tai bent jau iki pilnametystės jie turės ir pastovią lovą ir stogą, ir jei ne visko pilną stalą tai bent jau nu neišėdas.
O tokį darbą, su tokiais vaikais yra dirbti sunku, ir tikrai ne kiekvienas tai gali. Labai vertinu tuos kurie nebijo to sau ir kitiems pripažinti.

Matai, esmė gal kitame. Negražu taip sakyti, bet motina lai eina po velnių, nenoriu nei kalbėti, nei galvoti apie ją. Dabar problema yra ne ji. Man dabar rūpi košė mano pačios puodynėj. Su vaiku darosi sunku bendrauti. Kuo daugiau jis matosi su motina, tuo jam sunkiau. Nukenčia ir moksliai. Ir aš niekuo negaliu jam padėti, ir aplinkiniai nelabai ką gali, nes vaikas žiaurus intravertas. Apie savo jausmus tyli kaip Marytė Melnikaitė. Ir šiaip gyvena savyje. Tai akivaizdu buitinėse situacijose. Aišku, tas uždarumas yra ne (tik) dėl tėvų skyrybų. Tiesiog toks žmogaus charakteris. Aš pati irgi esu svajoklė, dažnai negirdžiu ką man sako (nors automatiškai linkteliu, jeigu manęs klausia ar girdėjau, kas man sakoma ) todėl šituo atžvilgiu vaiką suprantu. Tik nuo to man ne lengviau. Norėčiau rasti kažkokį priėjimą prie jo, bet negaliu...
Ir dar problema tame, kad negaliu mylėti žmogaus, kuris manęs nemyli. Savi vaikai bent jau vaikystėj glaustinėjasi, meilinasi, o šitą vyruką jau "gavau" tokio amžiaus, kai nebesiglaustoma. Plius iš pradžių juk buvo pavydas dėl tėvo dėmesio. Žodžiu, iš jo pusės nematau meilės apraiškų, o pati pirma negaliu prisiversti jam širdies atiduoti. Kiek galiu - rūpinuos, bet širdis nelinksta. Dėl to ir sąžinė graužia, ir šiaip nemiela dūšioj. Norėčiau, kad jis man rūpėtų labiau, bet nieko negaliu sau padaryt... Va... pasakiau...

nugi ir nebūtina buvo/yra tą vaiką mylėti, jei jis jau buvo gerokai? paaugęs vaikas irjis pats nusistatė tą sąntykį į tave, kad visgi tu nemama, tai kam dabar viską staiga pradėti laužti. Jei atsirado ta tikra mama, gal ji pati norėtų jį toliau auklėti, išlaikyti ir t.t., atiduok ir tegu turi. Gal ir labiau tai yra vaiko interesuose, nei tavo pačios noras save priversti darytai( mylėti), tai ko niekad nedarei, nei jam.
O gal viskas yra visai kitaip, gal tu tą vaiką myli , ir vaikas myli tave. O ką gi jis dar galėtų mylėti- tikrosios motinos tai nebuvo. Nu dabar ji atsirado- naujiena šviežiena, nelįsk prie jo, te jis pats apsipranta su naujais jausmais, susivokia savyje. Nenori kalbėti? O gal tie jausmai jam dar nesideda į žodžius, gal jis negali ieko pasakyti. Svarbiausia niekada nereikia savęs imti kaltinti- kaltės jausmas nieko pozityvaus ir neduos. Palikti viskas kaip buvo iki tol yra geriausia, gyvenkit taip, kaip ir iki atsirandant tiems susitikimams. Svarbiausia yra neakinti, neatvėrinėti į nieką akių, jis viską supras ir taip anksčiau ar vėliau.

VTAT man pasakojo, kad namažai įvaikintų vaikų sutikus juos jau po kelių mėnesių neprisimena nieko apie savo praeitį ,nei vardo buvusio ,nei vaikų namų ,nei buvusių draugų "kaip šydas ant akių nusileido" taip įvetino moterys iš VTAT. O amžius tų vaikų 3-5 metai. Daugelis vaikų būna tiek daug baisumų išgyvene, kad tik ištrynes visą praeitį vaikas gali eiti į priekį.
O ir forume skaičiau kad viena mergina tik poto kaip sužinojo jog ji įvaikinta viską prisiminė "lyg šydas nuo akių nukrito" ir "tėvus" ir brolius ir seseris prisiminė. Paskui pati stebėjosi kaip aš taip sugebėjau viską žinoti ir viską pamiršti. Buvo aprašyti gana baisoki išgyvenimai iš tos baisiosios vaikystės dalies.
Taigi gal kartais ir verta nuo vaiko viską slėpti teisybę,jei jau patys vaiko smegenys tai padaro, jei pats vaikas nuslepe nuo saves teisybę siekadamas savęs apsaugoti. Aš galvojo kas būtų su tuo vaiku kuris pats save apribojo nuo prisiminimų, jei karts nuo karto vaikui kažkas primintų kad jis yra įvaikintas ir taip jį grąžintų į tą košmarą kurį pats norėjo užmiršti. Ar nepakriktų to vaiko psichika ir savęs vertinimas.
Tiesiog manau viskas priklauso nuo situacijos, jei vaikas buvo paimtas labai mažas iš šeimos ar pats neištrina savo praeties tai vaikui reiktų viską papasakoti. Bet jai vaikas nesąmoningai ištrinina prisiminimus tai gal ir leiskim jam užmiršti viską. Juk daugekis jų iškentė tikrai baisių dalykų ir gal jiems patiems nesinori prisiminti.

Mano pusseserė įsivaikino berniuką,kai jam buvo metukai.Neslėpė nuo jo,kad jis įvaikintas.Problemos atsirado dabar,kai jam-18m.Pradėjo ieškoti savo brolių,sesių(pasirodo jų buvo daug pamesta),kelis surado.Dabar ieško biologinių tėvų,pyksta,maištauja.Puskė pergyvena,nervuojasi.Šiaip išaugo neblogas jaunuolis,gal čia toks tarpas tik,kol supras ,kad tikrai nieko neprarado įvaikintas

Fiona 35, visiskai be reikalo jaunuolis iesko biologiniu tevu ir nervuoja itevius. Jei biologiniai tevai neiesko, tai ko jam ieskoti. Manau nelabai supranta ka daro. Bet tikiuosi, kai suras, apsiramins ir pergyvens pats, tai ka pamate...

Zaika2, Fiona, Laureta, labai labai jums visoms siūlyčiau susirasti rimtos literatūros apie įvaikinimą. Tiesiog tai labai klasikinis klausimas iki kaulų smegenų išnagrinėtas, mokslinėje, populiarioje literatūroje įtėviams, paskaitose ir pan.

Šiuo atveju nelabai suvokiate kodėl vaikas ieško biologinių tėvų. Vaikas ieško ne meilės. Vaikas ieško biologinės šeimos tam, kad jis pilnai suvoktų savo tapatybę, susiformuotų kaip asmenybė. Tam, kad jis pamatytų savo šaknis. Pamatytų tuos žmones, vietovę iš kur jis yra kilęs į ką jis yra genetiškai panašus, į ką bus panašūs jo paties vaikai (juk vaikai dažnai paveldi senelių bruožus), kad atrastų tą biologinį-genetinį ryšį. Būtent tai jis prarado ateidamas į jį įvaikinusių tėvų šeimą. Meilės ir tėvų dvasine prasme jis neprarado, meilę ir tėvus jis atrado. Taigi to jis ir neieško.

O tas paslapčių saugojimas. Manau tuo tik parodoma, kad nepasitikima savo vaiko brandumu nei dabar, nei tada kai jis suaugs.
Kada slepiama sunki liga nuo paties - kai bijoma, kad žmogus dvasiškai per silpnas pakelti tą žinią. Nuo ko slepiama didelė nelaimė - nuo močiutės, kai bijoma, kad jos širdis neatlaikys ar nuo žmogaus pavažiavusiu stogu, kuris nežinia kaip gali reaguoti.

Nesuprantu kaip taip galima nepasitikėti savo vaiku. Aišku, vaikui kalbama pagal jo amžių ir supratimą. Bet tai atskira tema. Normalus žmogus turi gyventi realiame, o ne kitų (šiuo atveju įtėvių) sukurtame pasaulyje. Jis yra pajėgus tai padaryti. Žinoti tiesą apie save (savo tėvus, sveikatą, etc.) yra labai svarbi žmogaus teisė, kurios neturėtų pažeisti net tėvai.

O dėl problemų kai vaikai ima ieškoti biologinės šeimos. Nelabai girdėjau, kad būtų didelių problemų, jei vaikas imas ieškoti jau subrendęs ir turintis savo šeimą. Visiškai nenustebino, kad problemų atsiranda kai ieško paaugliai. Tačiau paaugliai tokie jau yra, kad ko jie besiimtų (ar biologinių tėvų paieška ar motociklo taisymu) - vis vien problemų bus.

Ute, galbut mano nuomone ir pasikeis po 15 metu, bet as nemanau kad reikia ieskoti biologiniu tevu vien tik tam kad bendrauti ir paklausti kodel palikai. O kaip gyvybe padovanoje atrodo teveliai tai galima pamatyti, jei dar galima bus iziureti i ju veidus. Bet jei jau atsisake vaiko, tai nera ko ten grizti, bet deja vaikai uzauge sito nesuprantu. As pilnai palaikau tuos, kurie geguciu neiesko.