Moteris tarsi šešėlis. Kai vejiesi ją ji bėga, o kai bėgi nuo jos ji seka paskui. (R. Tagrė) Papildyta: Man gyvenimas panašus į upę, kuri iš pradžių turi nutekėti nuo uolos, kad pasiektų vandenyną. Arthur Golden Geišos išpažintis
santuoka dėl pinigų yra sunkiausias būdas juos gauti..
savęs gailėjimasis yra veltui iššvaistytas laikas..
tie, kurie daug duoda, daug ir gauna, o kurie visa laiką ima, daug ir praranda..
Skubėdami prarandam ir išmėtom Ir nepamatom, skrisdami dvasia, Nei uogos, sirpstančios iš lėto, Nei skausmo gero draugo akyse. Tiktai paskui, kada jau visko turim, Jau sendami, pajuntame staiga Į pačią širdį priekaištą ar dūrį - Užlieja juodo išgąsčio banga, Kad mes visai be reikalo skubėjom, Kad nardėm tarp beprasmių reikalų, Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom Ir jau nepataisysi. Per vėlu.
"Priimkite žmones tokius, kokie jie yra , o ne tokius , kokie jie turi būti." (F.Šubertas)
"Du dalykai įvertinami tik jų netekus - tai jaunystė ir sveikata." (Arabų patarlė)
Šuniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien, ar tu esi turtingas ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją. O ar apie daugelį žmonių galėtum tai pasakyti? Ar su daugeliu jautiesi reikalingas, mylimas, vienintelis? Ar su daugeliu jautiesi laimingas?(Dž.Groganas)
Jeigu Viešpats Dievas nors sekundei užmirštų, kad aš skudurinė lėlė, ir padovanotų man truputį gyvenimo, tikriausiai aš nepasakyčiau visko, ką galvoju; aš daugiau mąstyčiau apie tai,ką kalbu. Aš vertinčiau daiktus ne pagal jų kainą,o pagal reikšmingumą. Aš miegočiau mažiau, svajočiau daugiau, suvokdamas, kad kiekviena minutė su užmerktomis akimis - tai prarastos šešiasdešimt sekundžių šviesos. Aš vaikščiočiau, kai kiti to vengia, aš pabusčiau, kai kiti miega, aš klausyčiau kada kiti kalba. Ir kaip aš gardžiuočiausi šokoladiniais ledais. Jeigu Viešpats duotų man mažumėlį gyvenimo, aš rengčiausi paprastai, kelčiausi kartu su pirmais saulės spinduliais, apnuogindamas ne tik kūną ,bet ir sielą. Dieve mano, jeigu aš turėčiau dar kiek nors laiko,sukaustyčiau savo neapykantą ledu ir laukčiau,kada pakils saulė. Pieščiau mirgant žvaigždėms kaip van Goghas, padangėmis skraidyčiau, skaitydamas Benedetti eiles ir Sierra dainos būtų mano mėnulio serenada. Aš prausčiau rožes savo ašaromis, kas pajusčiau jų spyglių keliamą skausmą ir skaisčiai raudonų lapelių bučinį. Dieve mano, jeigu aš turėčiau kruopelytę gyvenimo. Nepraleisčiau nė dienos, kad nepasakyčiau mylimiems žmonėms, jog juos myliu. Įtikinėčiau kiekvieną moterį ir kiekvieną vyrą, kad myliu juos, aš gyvenčiau meilėje ir su meile. Aš įrodyčiau žmonėms, kad jie neteisūs, manydami, jog jeigu jie sensta, tai nustoja mylėti: priešingai, jie sensta todėl, kad paliauja mylėti. Vaikui aš duočiau sparnus ir išmokyčiau skraidyti. Seniems žmonėms aš įkalčiau į galvą, kad mirtis ateina ne nuo senatvės, o nuo užmaršties. Aš juk taip daug ko išmokau iš jūsų, žmonės. Sužinojau, kad kiekvienas nori gyventi ant kalno viršūnės, nenutuokdamas,jog tikroji laimė laukia besileidžiant žemyn. Aš supratau, kad naujagimis pirmąkart savo mažyččiu kumšteliu griebia tėvo pirštą, jis griebia jį visiems laikams. Aš supratau, jog žmogus turi teisę pažvelgti į kitą žmogų iš viršaus tik tam, kad padėtų jam atsistoti ant kojų. Aš tiek daug išmokau iš jūsų, nors tiesą pasakius, iš viso to ne tiek jau ir daug naudos, todėl, kad prisikrovęs savo skrynią, aš mirštu.
''Vaikams yra reikalingi ne idealūs, o rūpestingi ir kantrūs tėvai. tokie, kurie moka augti drauge su savo vaikais''
"Sužinot viską apie kitą žmogų- beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus- visada visiems ir visur kitoks. Žmogus, kaip upė- teka, srūva, kinta... ar galima vienąsyk įbridus į upę pasakyti, kokie yra jos vandenys pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą, švintant, saulei leidžiantis; mėnesienoje; kokie jie plukdydami ižą, purvus po smarkių liūčių ar kieno nors negyvą kūną?.." (Jurga Ivanauskaitė)
