Kaip susikalbėti su mama

Va, man ir pačiai keista, jog mama tikina, kad jį visaip prigasdins ir išvadins. Atsimenu, kaip buvo tada, kai mano broliai atsivedė savo merginas. Aplink abi šokinėjo, buvo kaip šilkinė ir iki dabar elgiasi lygiai taip pat, nors viena mergina jau prieš daugiau nei metus tapo žmona. O kito brolio merginos ji neitin mėgsta, bet net man yra sakiusi, kad jei jis laimingas - ji irgi laiminga ir nesakys, gi, kad sūnui reikia mest tą panelę. Tai ir mėginu susivokt, ar čia kažkoks vienoks požiūris į sūnus ir kitoks požiūris į vienintelę dukrą, ar vis dėlto ji tiesiog mane bando paveikti, kol dar nepamatė vaikino.


Sunkiai įsivaizduoju, jog jis iš karto imtų rėkti ant mano mamos. Bet tada... Na, taip - labai nustebčiau, nusivilčiau ir nenorėčiau šalia savęs matyti tokio žmogaus. Kad ir kaip bekalbėtų mano mama, ji vis tiek yra mama ir ji tenori man gero. Psichavimas iš draugo pusės būtų kažkas nepriimtino.


Aš ją daugmaž suprantu. Būdama jos vietoj, irgi nerimaučiau kur bastosi dukra, kai aplink tik ir skamba, kad dingsta merginos. Taip pat ir nerimaučiau, kad dukra susitikinėja su vyresniu vyru. Bet vis dėlto aš nesuprantu to kategoriškumo. Na, kodėl net nemačius ir nepažinus žmogaus, jau reikia jį nurašyti kaip netinkamą dukrai? Sakot, geriausia būtų dar sykį pačiai užvesti kalbą ir pamėginti viską ramiai išsiaiškinti? Labiausiai bijau, jog mama vėl užsiplieks ir nei manęs klausys, nei pati normaliai paaiškins kas būtent yra blogai. Bet... Kita vertus, nepabandžius tikrai nesužinosiu.
Dėl draugo atsivedimo. Aš jau tikrai pradedu vis labiau galvoti, kad tą ir teks padaryti. Tik dar neišmąsčiau kokiu būdu. Na, ar tiesiog pasakyti, jog ateis, ar prieš tai dar žmoniškai pakalbėt su mama.
Taip, dėl gyvenimo pasakėt visišką tiesą. Aš tikiu, jog visos mamos vaikams linki geriausio gyvenimo, kad nebūtų jokių skaudžių klaidų ir todėl jos nuolat moko. Bet vis dėlto tai mano gyvenimas, mama jo už mane nenugyvens.
Apie tėtį prašovėt. Tėtis yra, jie laimingai vedę jau, berots, 29 metus. Tik mano tėvukas toks mielas, į savo vaikų gyvenimą per daug nesikišantis vyras, nes visad mus protino/bausdavo/aprėkdavo mama, o tėtis tą darydavo tik tikrai itin rimtais atvejais. Tėtis ir dabar nelabai mato problemos, manęs nebara, net truputį pasijuokė iš mamos, kad šitaip smarkiai reaguoja. Ir aš visiškai nebijau parodyti savo draugo būtent tėčiui. Jam būčiau viską papasakojus nors ir iš karto, atvest susipažint irgi nedvejočiau, bet štai mama...


Hmm, o kokie dabar jūsų mamos ir vyro santykiai? Ir dabar dar raukosi, nepripažįsta jo kaip tinkamo vyro? Aš tikrai mažiausiai norėčiau, jog mama taip ir liktų pasišiaušus dėl mano draugystės.


Kalbėdama apie pilnametystę, tai priminėt man mamos žodžius: „Nesvarbu, jog esi pilnametė. Tu vis tiek turi klausyti savo tėvų. Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą.“ Bet taip, matyt, tikrai teks jį atsivesti. Kas bus, tas. O kad draugas bus malonus, tai aš nė neabejoju. Jis irgi supranta, kad mama tiesiog manimi rūpinasi, nors ir mano, kad vis dėlto perdeda.

nei gąsdins, nei vaidins. Tik prie jūsų piktinas ir piestu stojas, nes jūs sava, netikiu, kad prie draugo pradės drąskytis. Tai būtų tiesiog nemandagu.

nei jūs jai aiškinkit nei ką, nieko tas nepakeis, kol ji su juo nesusipažins galvos koks jis blogas, nes gi vyresnis, ne iš to miesto, mažą jos mergaitę nori išvest iš doros kelio. Aš pasakyčiau, tik tiek, kad jis jau seniai nori su ja susipažint tik aš kuklinaus supažindint. Jei pradėsit kalbą, ji tik susierzins ir tiek, nes ji jo nepažįsta ir jis blogas, nes gal jis liepė mamai nieko nesakyt apie jūsų draugystę

tiesiog pasakykit, kad draugas ateis į svečius ir tiek. Nors visus draugus, kiek jų mažai bebuvo, aš pasikviečiau be jokių įspėjimų. Tiesiog ateidavo ir tiek. Jokių specialių vakarienių, pakvietimų, stalo ruošimo.
Todėl man nesuprantamas toks tėvų ruošimas susipažindinimui su draugu

pritariu Vitulkai.. pradeta kalba apie jusu drauga tik dar labiau suerzins mama.. kaip daryciau as? ogi eilinio pasimatymo metu imciau ir parsivesciau ji namo.. tiesiog isgert arbatos.. na ir nebus to tokio ipareigojimo butinai bendraut mamai ir jam.. bet bent jau tures galimybe susidaryt ispudi, o jeigu nores, zinoma ir pabendrauti, galbut uzduoti keleta klausimu.. tik mano manymu nereiketu draugui sakyti, kad jis turetu buti malonus ar dar kazkoks.. tegul elgiasi kaip jam atrodo geriau, nes tik taip pamatysit jo tikraji veida gal jis patiks jusu mamai, o gal ir teks pripazinti, kad mama buvo teisi.. na cia jau ateitis parodys, o dabar bandyti verta

Elkis kaip suaugusi ir laikys tave suaugusia.

Kai man buvo 16, turėjau draugą 26 m. Aišku, buvo visokių burbėjimų dėl amžiaus ir kitų dalykų, bet jis ateidavo pas mane į namus, mama mus matė (aišku, ne viską ) ir apsiprato kažkaip. O dabar, praėjus beveik dešimtmečiui, yra kartą paapgailestavusi, kodėl aš nelikau su juo...
Bet juk aš buvau nepilnametė.
O dabar niekieno reikalas, su kuo ir kaip aš draugauju... Nors esu tikra, kad irgi neapsidžiaugtų.

Mano patarimas būtų toks, kad baigtumėt slapstytis, supažindink su savo tėvais, mažiau įrodinėk ir teisinkis dėl to, koks jis geras ir kaip vienas kitą mylit. Tiesiog draugaukit gražiai.

Bet žinot, su tokia replika aš pasakyčiau tiesą, nes jis juk jau senokai man sakė, kad gali susitikti su mama. Tik nujaučiu, kad mama nelabai patikės. Su savo melagystėm aš tikrai netekau jos pasitikėjimo.
Va tame ir įdomumas, kad man taikomi kažkokie kitokie auklėjimo (ar kaip juos čia pavadinus) būdai nei mano broliams. Nežinau, gal viskas taip sugriežtinta, nes esu mergina, o gal todėl, kad aš - pagrandukė. Bet esmė ta, kad mama tikrai nevertė mano brolių vestis draugių į namus. Jie tą padarė patys, visai nestumiami ir sau ramiausiai pradraugavę kurį laiką. Ir atsivesdami tiesiog perspėdavo, kad ateis ir tiek. Tikrai ten nebuvo jokių specialių vakarienių, nieko. Ateidavo, pabūdavo namuose, o visas tas bendravimas tebuvo toks, kad atsivesta panelė pasisveikindavo ir nueidavo į kambarį. Na, aišku, mama sekdavo iš paskos ir įkyriai bet meiliai siūlydavo kažko užvalgyt, paklausinėdavo kokių klausimų apie mokslą, gimines ir pan. Tad aš dabar išvis ganėtinai pasimetusi, nes net neįsivaizduoju kaip mano mama įsivaizduoja tą atvedimą į namus. Su vakariene ir kelių valandų tardymu? Ar paprasčiausią atsivedimą ir tiek? Nes aš, žinoma, norėčiau antro varianto, bet po mamos grasinančio įspėjimo, kad jį reikia prigąsdint, bijau, jog bus pirmasis variantas...


Sakot, visai nepranešt? Aš taip įsivaizduoju, jog šitokia staigmena kaip tik turėtų išmušt iš pusiausvyros ir ją suerzint. Kad ji tikrai uždavinėtų klausimus ir bendrautų - garantuoju. Tik, va, nesinori, jog tas vyktų visiškoj įtampoj, norisi, jog iš anksto žinotų, kad va - pirmą sykį atvesiu savo kavalierių. Jei taip imant mano brolius kaip pavyzdį, tai abu iš anksto pranešė, kad atsives savo širdies drauges. Tik jau vėliau nebeprnešdavo ir tapo įprasta, jog jos tiesiog užeina į namus ir tiek.
Kas dėl pačio draugo, tai tikrai nesiruošiu jo mokyt kaip bendraut su mano mama. Nors, dabar aš esu įsitikinus, kad nieko netinkamo jis neleptels, bet vis tiek tegul kalba ir elgiasi kaip pats nori. Na, čia kaip jūs sakot - jei pasišiauš kaip nežinia kas, tai bent matysiu, jog ne su tuo žmogum susidėjau.


O tie burbėjimai buvo tiesiog nepasitenkinimas, ar ir konkretūs siūlymai draugaut su savo amžiaus vaikinais?
Taip, jau tikrai apsisprendžiau parodyt. Nes vis dėlto, kas iš to, kad jį slėpsiu - kažkada parodyt vis tiek teks. O ir man ramiau būtų, jei galėčiau kada tik noriu jį atsivest. Galų gale, gal ir mane išleistų pas jį...

Burbėjimai buvo tokio pobūdžio, kad jis man per senas, kad nebaigęs aukštosios, kad pridarys man vaikų ir aš pati nieko nebaigsiu, gyvensim kaip ubagai, aš būsiu neišsilaksčius, nes jauna, jis manim naudojasi, nemyli, paliks... ir t.t.
Buvo teisi tik dėl vieno - išsilavinimo. Dabar sunku būtų įsivaizduoti save su nieko nebaigusiu ir nesidominčiu savišvieta. Na o visa kita - visa kita buvo tobula, taip maniau tada, taip manau ir šiandien.
Ir tik "šiandien" ji prisiminė, koks jis buvo man rūpestingas, darbštus, mylėjo ir pan.

nes jūs mergina. Saugo jus labiau nei brolius. Natūralu

aš nei karto nesu pranešus. Jūs savo mamą geriau pažįstat, žinot reik pranešt ar ne, kaip ji reaguos. Mano mam kaip tik įtampoj būtų, jei praneščiau, kad atsivesiu. Tada turi laiko morališkai pasiruošt, o kai ekspromtu nėra kada nervuotis ir galvot kaip bus, ką sakyt ar daryt

ir dar karteli jums pritariu