Labas rytas
Pabaigiau vakar Sarah Waters "Svetimkūnis". Pakankamai įdomi knyga, keistoka ir šiurpoka istorija, kuri paliko mane pakankamai sumišusią, nes niekaip negaliu apsispręsti ar viskas, kas įvyko buvo tikrai kažkokių antgamtiškų jėgų, nematomų, neapčiuopiamų materijų šposai ar viskas daug realiau ir paprasčiau, sąlygota pavargusio, sumišusio žmogaus veiksmų, žmogaus, kuris nebesugebėjo susitvarkyti su savo praeities potyriais, išgyvenimais ir realiomis dabarties problemomis. Visą laiką skaitant šalia, įsikibusi man į parankę, ėjo mintis, jog gautųsi labai netgi neblogas mistinis filmas, nes taip ir mačiau viską prieš akis, jaučiau įtampą, abejones, mačiau tą dvarą, mačiau jo gyventojus, labai ryškiai regėjau ir visus tuos mistinius dalykus, lyg iš tikrųjų žiūrėčiau gerai suręstą šiurpuliukus keliantį filmą, kuris žaidžia su tavo mintimis. Po to, vienas iš veikėjų pažerdavo lyg ir logiškų, lyg ir įtikinančių argumentų, kad viskas yra pakankamai žemiška ir paaiškinama, nupūsdamas tą mistikos miglą ir įnešdamas aiškumo. Tačiau, kai tik jau patikėdavau, kad nieko mistiško aprašomuose įvykiuose nėra, nutikdavo kas nors, kas vėl priversdavo tuo suabejoti. Ir taip iki pat pabaigos. Net užvertus paskutinį puslapį negaliu pati sau atsakyti kuo labiau patikėjau - logiškais, racionaliais paaiškinimais ar neaiškiais, sunkiai protu suvokiamais įvykiais. Nepaisant to, turiu pripažinti, kad vietomis būdavo gal kiek ir nuobodoka skaityti pačio dvaro vidaus, išorės, kambarių, kolidorių aprašymus, bet tai nesugadino bendro įspūdžio.
