QUOTE(Vessta @ 2011 12 18, 00:17)
Tai kad iki Vilniaus man toloka.
O mano miesto maximose nėra, deja.
Tai kad iki Vilniaus man toloka.
O mano miesto maximose nėra, deja.
QUOTE(kvietkaite @ 2011 12 17, 22:20)
Papildyta:
man ir kazkaip pradzia kol issikaite, o poto viens du ir ziuriu paskutini lapa verciu o va antra dali, turiu lentynoje vis praeinu, paziuriu, bet kazko jauciu dar nepribrendau - toks jausmas kaip katinas aplink lasinius sukuos, sukuos
man ir kazkaip pradzia kol issikaite, o poto viens du ir ziuriu paskutini lapa verciu o va antra dali, turiu lentynoje vis praeinu, paziuriu, bet kazko jauciu dar nepribrendau - toks jausmas kaip katinas aplink lasinius sukuos, sukuos
Vakar vakare pradėjau Silva Rerum antrą dalį, šįryt su kavos pagėrimais jau turiu apie 70 psl...
Bet jaučiu, kad akys baigia išvarvėti
, gal atidėsiu į šalį trumpam. Ir ta sodri kalba taip smegenis veikia, kad matyt reikia ją "dozuoti". Gero po truputį, o labai gero - po labai truputį 
Ir visgi šaunuolė autorė! Jokių "flegmų", išvedžiojimų - viskas intensyviai ir ritmiškai vystoma. Tikrai - kaip trileryje (gerąja prasme).
Kadangi pritrukau bibliotekiniu geriu, emiausi neskaitytu savu: pradejau Dreizerio "Amerikoniskaja tragedija". Rasymo stilius vel, kaip ir "Dzenej Gerhart", kiek erzina, bet visai idomu.
QUOTE(Masako @ 2011 12 18, 11:25)
Kadangi pritrukau bibliotekiniu geriu, emiausi neskaitytu savu: pradejau Dreizerio "Amerikoniskaja tragedija". Rasymo stilius vel, kaip ir "Dzenej Gerhart", kiek erzina, bet visai idomu.
O, man Dreizeris labai patiko. Si knyga irgi.
QUOTE(linamog @ 2011 12 18, 12:56)
O, man Dreizeris labai patiko. Si knyga irgi.
man taip pat
dar esu Stoiką skaičius,nors ten,berods ,trilogija yra 
Masako,aš kažkaip neprisimenu,ar perskaitei Morgano kelią?
QUOTE(eliss @ 2011 12 18, 15:59)
Dar ne, bet labai noriu
Kazkada ieskojau, bet nepasiseke papigiai rast. Kazin, gal bibliotekoj uztiksiu netycia
Sveikos 
Ateinu su pabaigta Kazuo Ishiguro ,,Neleisk man išeiti.
Tai knyga, pasakojanti apie tris klonuotus žmones, kurie skirti tik donorystei ir niekam daugiau. Rūta, Keitė ir Tomis- tai trys vaikai, kurie savo išore niekuo nesiskiria nuo mūsų, jie išgyvena lygiai tą patį, ką ir kiekvienas normalus žmogus, nors daugeliui tai sunku suprasti. Kaip ir visiems kitiems klonams, taip ir šiai trijulei reikia susivokti savo gyvenime ir po truputį aiškintis, kas tiesa, o kas- tik melas ir gandai.
Buvau prisiklausiusi tiek gerų nuomonių apie šią knygą, tad tikėjausi, kad ir man ji bus labai įdomi. Deja, nusivyliau. Skaičiau ir vis laukiau, kol prasidės įdomumas. Bet jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Rodos, pasakojimas lyg ir visai nieko: lėtas, vinguriuojantis, bet niekur pernelyg ir nevedantis. Kažkaip net ir nemąsčiau, kaip galėtų ji baigtis. Nesuvirpino mane ši istorija, nors, rodos, joje yra temų, apie kurias nejučiom skaitytojas (taigi, ir aš) susimąsto. Gyvenimas dėl to, kad vieną dieną taptum donoru ir po kelių operacijų, kai būsi atlikęs savo pareigą, numirtum. Argi čia gyvenimas? Dabar pati gyvenu tokį laikotarpį, kai visi tik ir klausinėja: ką ruošiesi studijuoti, kuo norėtum būti ir pan. O kas klausia jų? Juk jų patys gražiausi gyvenimo metai yra nulemti. Geriausiu atveju keletą metų padirbsi slaugytoju, o tuomet ir pats tapsi tuo, kurį slaugo.
Jau maniau, kad taip ir liks ši knyga toji, kurią užmesiu į pačius giliausius savo atminties užkaborius ar netgi visiškai užmiršiu, bet paskutinis skyrius buvo būtent tas, kuris pralaužė visus ledus. Daug kalbėti nenoriu, kadangi atskleisčiau pabaigą, bet būtent šis skyrius sukėlė daug minčių. Tad, net jei ir užmiršiu šią knygą, tas jausmas, kurį jaučiau skaitydama būtent tą skyrių, pasiliks dar ilgam.
Tiesa, skaitydama antrąją knygos pusę, nejučia susimąsčiau apie panašumus tarp šios ir Ian McEwan knygos ,,Atpirkimas. Nors kita vertus, kažką naujo ir neperskaityto išvysti knygose labai sunku.
Būtų įdomu perskaityti ir kitą šio rašytojo knygą ,,Dienos likučiai. Taip pat, artimiausiu metu ketinu pažiūrėti ir ,,Neleisk man išeiti ekranizaciją, kurią ,,taupiau vien dėl to, kad pirmiausia troškau perskaityti knygą.
Ateinu su pabaigta Kazuo Ishiguro ,,Neleisk man išeiti.
Tai knyga, pasakojanti apie tris klonuotus žmones, kurie skirti tik donorystei ir niekam daugiau. Rūta, Keitė ir Tomis- tai trys vaikai, kurie savo išore niekuo nesiskiria nuo mūsų, jie išgyvena lygiai tą patį, ką ir kiekvienas normalus žmogus, nors daugeliui tai sunku suprasti. Kaip ir visiems kitiems klonams, taip ir šiai trijulei reikia susivokti savo gyvenime ir po truputį aiškintis, kas tiesa, o kas- tik melas ir gandai.
Buvau prisiklausiusi tiek gerų nuomonių apie šią knygą, tad tikėjausi, kad ir man ji bus labai įdomi. Deja, nusivyliau. Skaičiau ir vis laukiau, kol prasidės įdomumas. Bet jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Rodos, pasakojimas lyg ir visai nieko: lėtas, vinguriuojantis, bet niekur pernelyg ir nevedantis. Kažkaip net ir nemąsčiau, kaip galėtų ji baigtis. Nesuvirpino mane ši istorija, nors, rodos, joje yra temų, apie kurias nejučiom skaitytojas (taigi, ir aš) susimąsto. Gyvenimas dėl to, kad vieną dieną taptum donoru ir po kelių operacijų, kai būsi atlikęs savo pareigą, numirtum. Argi čia gyvenimas? Dabar pati gyvenu tokį laikotarpį, kai visi tik ir klausinėja: ką ruošiesi studijuoti, kuo norėtum būti ir pan. O kas klausia jų? Juk jų patys gražiausi gyvenimo metai yra nulemti. Geriausiu atveju keletą metų padirbsi slaugytoju, o tuomet ir pats tapsi tuo, kurį slaugo.
Jau maniau, kad taip ir liks ši knyga toji, kurią užmesiu į pačius giliausius savo atminties užkaborius ar netgi visiškai užmiršiu, bet paskutinis skyrius buvo būtent tas, kuris pralaužė visus ledus. Daug kalbėti nenoriu, kadangi atskleisčiau pabaigą, bet būtent šis skyrius sukėlė daug minčių. Tad, net jei ir užmiršiu šią knygą, tas jausmas, kurį jaučiau skaitydama būtent tą skyrių, pasiliks dar ilgam.
Tiesa, skaitydama antrąją knygos pusę, nejučia susimąsčiau apie panašumus tarp šios ir Ian McEwan knygos ,,Atpirkimas. Nors kita vertus, kažką naujo ir neperskaityto išvysti knygose labai sunku.
Būtų įdomu perskaityti ir kitą šio rašytojo knygą ,,Dienos likučiai. Taip pat, artimiausiu metu ketinu pažiūrėti ir ,,Neleisk man išeiti ekranizaciją, kurią ,,taupiau vien dėl to, kad pirmiausia troškau perskaityti knygą.
QUOTE(bellete @ 2011 12 18, 11:15)
Vakar vakare pradėjau Silva Rerum antrą dalį, šįryt su kavos pagėrimais jau turiu apie 70 psl...
Bet jaučiu, kad akys baigia išvarvėti , gal atidėsiu į šalį trumpam. Ir ta sodri kalba taip smegenis veikia, kad matyt reikia ją "dozuoti". Gero po truputį, o labai gero - po labai truputį
Ir visgi šaunuolė autorė! Jokių "flegmų", išvedžiojimų - viskas intensyviai ir ritmiškai vystoma. Tikrai - kaip trileryje (gerąja prasme).
Bet jaučiu, kad akys baigia išvarvėti
, gal atidėsiu į šalį trumpam. Ir ta sodri kalba taip smegenis veikia, kad matyt reikia ją "dozuoti". Gero po truputį, o labai gero - po labai truputį Ir visgi šaunuolė autorė! Jokių "flegmų", išvedžiojimų - viskas intensyviai ir ritmiškai vystoma. Tikrai - kaip trileryje (gerąja prasme).
O Silva Rerum[I] skaitant galima nueiti i Sv. Mykolo baznycia, ten dabar muziejus. Iejus i pagrindine ekspoziciju sale - baznycia - desineje puseje iskart rasite ta antkapini paminkla Kristinai Teodorai Tarnovskytei - Sapiegienei, kuris minimas romane
Vieta tikrai turi savo istorija ir atmosfera
Sveiki
Labai mėgstu psichologines knygas. Pasiūlykite gerų knygų paskaityti:)
Labai mėgstu psichologines knygas. Pasiūlykite gerų knygų paskaityti:)
QUOTE(aura_pieva @ 2011 12 18, 16:31)
O Silva Rerum[I] skaitant galima nueiti i Sv. Mykolo baznycia, ten dabar muziejus. Iejus i pagrindine ekspoziciju sale - baznycia - desineje puseje iskart rasite ta antkapini paminkla Kristinai Teodorai Tarnovskytei - Sapiegienei, kuris minimas romane Vieta tikrai turi savo istorija ir atmosfera
Vieta tikrai turi savo istorija ir atmosfera Ačiū, Aura_pieva, būtinai nueisiu kai būsiu Vilniuje!
QUOTE(laTulipe @ 2011 12 18, 17:20)
Sveikos
Būtų įdomu perskaityti ir kitą šio rašytojo knygą ,,Dienos likučiai. Taip pat, artimiausiu metu ketinu pažiūrėti ir ,,Neleisk man išeiti ekranizaciją, kurią ,,taupiau vien dėl to, kad pirmiausia troškau perskaityti knygą.
Būtų įdomu perskaityti ir kitą šio rašytojo knygą ,,Dienos likučiai. Taip pat, artimiausiu metu ketinu pažiūrėti ir ,,Neleisk man išeiti ekranizaciją, kurią ,,taupiau vien dėl to, kad pirmiausia troškau perskaityti knygą.
Neiškenčiu nepakomentavus....
Prieš kelias dienas peržiūrėjau ekranizaciją. Buvo labai labai liūdna....Nesiimu vertinti, tik galiu pasakyti, kad aš būtent taip tą knygą supratu ir interpretavau. Prieš keletą metų ši knyga mane gerai supurtė. Nebuvau apie ją nieko girdėjusi ir kad kalba eina apie klonus supratau tik įpusėjus knygą, o paskutiniai puslapiai taip paveikė, kad net mąsčiau, ar nebūsiu tik depresija susirgus. Ne tiek daug knygų nepaleidžia ilgus metus, ir tai kartais net nepriklauso nuo to, ar patiko. ,,Neleisk man išeiti" buvo viena iš jų.
Beje, ,,Dienos likučiai" gal net geresnė, bet man ji tokio įspūdžio nepaliko.
QUOTE(Masako @ 2011 12 18, 13:25)
Kadangi pritrukau bibliotekiniu geriu, emiausi neskaitytu savu: pradejau Dreizerio "Amerikoniskaja tragedija". Rasymo stilius vel, kaip ir "Dzenej Gerhart", kiek erzina, bet visai idomu.
turiu ir as sita, neuzilgo turbut skaitysiu, man jo stilius statistiskai vidutiniskai normalus
