Senelių globos (slaugos) namai

sveiki, gal kas susidurete su tokiu atveju ir pasidalinsite patarimais
seneliu pora (ne musu giminaiciai) nori musu vardu uz globa perrasyti savo buta, bet kai suzinojau, kad vien mokesciu reikia sumoketi 27% nuo turto vertes, tai cia susidaro nesamoningai didele suma. kokie butu pigesni budai tam turtui perrasyti?

darykite fiktyvu pardavima atseit jus perkate ta buta

Sveiki, noriu paklausti apie kokius senelių namus netoli Kauno centro kalbate? Man tai labai aktualu, todėl įdomu kokie ir kur tie nauji namai kuriasi. Gal galite parašyti adresą ar kokį kitą kontaktą

Mes mamą palikome Ežerėlyje slaugyti, esu labai patenkinta personalu. Lyginant kiek mes pinigų prikišome personalui Raudonojo Kryžiaus slaugos ligoninėje, nei nei grūdeliu čia neprilygsta. Visada į mamą kreipiasi malonybiniu, vardu. Kartu pasivaikšto, prižiūri, mama visada soti, švari ir su šypsena. Vienas tik minusas, kad ten labai toli, bet visa kita, tai esu labai patenkinta ir labai rekomenduoju.

Sveiki.noreju paklausti ar galima butu issirupinti slauga mociutei jei 88m ,gyvena viena turejus infarktu kelis ,i lauka neisena nes blogai su kojomis .Invalidumo negauna jokio tik pencija.Bet ja reik padeti.
Ar galima issirupinti slauga ?

Jei žmogus, savaimi nepasirūpina..., teoriškai Galima, bet Jums linkiu didelės kantrybės to siekiant. Mūsų mama serga alzhaimeriu, jau nuo rugsėjo mėnesio gulėjo Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje. Gydytoja, nieko nedarė, neteikė komisijai svarstyti. Galiausiai pati mokėjau už paslaugas, kad atvažiuotų gydytojas - psichitras iš kitos ligoninės ir tik tada jie suruošė dokumentus slaugos pinigams gauti. Marazmas ir tiek...

Dažnai paskaitinėdavau šia temą. Klausimai, trumpos istorijos, komentarai... O iš tikrųjų, kiek daug skausmo, dvejonių, graužaties slepiasi už kiekvieno tokio trumpučio pasisakymo. Kiekvienas- su sava skaudžia istorija. Ir kaip skaudu, kai kažkas neįsigilinęs drebia komentarą lyg būtų visažinis ir visagalis. Bus ilga rašliava - bet čia susipina kelios temos - ir slaugos namai, ir soc. reikalų rūpesčiai, ir moralinis klausimas-"patiems ar į slaugos namus?".
1.Pradžia.
Beveik prieš 2 m. turėjau problemų su močiute. Vos paėjo, naktimis skambučiais visus terorizuodavo, butą aukštyn kojom išversdavo, mūsų gaminto maisto atsisakydavo, į tualetą neidavo-šlapindavosi į visokius stiklainius, juos rikiuodavo prie lovos ir pasakojo, kad šlapimą gerti sveika ... Jau nekalbu apie psichologinį terorą ir nuolatinius kaltinimus nebūtais dalykais... Manėme, charakteris į senatvę dar labiau subjaurėjo, nes niekada nebuvo auksinis... Prižiūrėjom, vargom visi kaip galėjo. Bet daugiausiai žinoma-jos vienturtis sūnus, mano tėtis. kiekvieną dieną važiuodavo. Tačiau tėčiui diagnozavo vėžį. Taigi, teko man (nes tuo metu vienintelė nedirbau) rūpintis trims suaugusiais ligoniais - "nukvakusia" močiute, tėvu vėžininku, mama sergančia Parkinsonu bei depresija ir dar dviem savo pačios vaikais (3 m ir 5 mėn.). Turiu 2 brolius ir 2 seseris, bet jie visi dirbantys, sukūrę šeimas, kai kurie toli gyvena. Tačiau savaitgaliais pakaitom atvykdavo, o taip pat finansiškai padėdavo. Būdama "tik" namų šeimininkė per mėnesį mašina mieste šeimos, artimųjų reikalais nuvažiuodavau 800-1000 km!. Patikėkit, kai įsisuki į tokia artimųjų priežiūros karuselę, nematai, nei kaip vaikai auga, kaip vyrui sekasi, o pati tarsi neegzistuoji... Tiesiog vieną dieną ateina supratimas, kad taip ilgiau tęstis negali. Pagaliau ir finansai stipriai riboja. Taigi, pradėjau ieškoti pagalbos . Internete radau daug gražių pasakų, kaip soc.darbuotojai lanko senukus, padeda jų artimiesiems ir morališkai, ir patarimais, ir darbais... Paskambinau į Kauno socialinės pagalbos skyrių. Pasakiau, kad man reikia informacijos, kur ir kokią galėčiau gauti pagalbą. Situaciją nupasakojau. Darbuotoja ( beje, neprisistačiusi) apšaukė, kad tai mano pareiga pagal CŠK rūpintis artimaisiais ir kad tik visi ieško, kaip čia pinigų daugiau išsiprašyti . Tik tuomet, kai pakėliau tona ir pradėjau aiškinti, kad ne pinigų man reikia, o INFORMACIJOS, tai pasakė, kad kreiptis į šeimos gydytoją ir nutrenkė ragelį. Na ka, pasamdėm tėvams namų šeimininkę - slaugę (čia dar viena istorija, nes norinčiu uždirbti yra daug, o norinčių dirbti - mažai) ir pradėjau valdiškus soc.rūpybos veiksmus nuo seniausio šeimos nario - močiutės.

Papildyta:
2.Močiutė
Taigi, iškvietėm močiutei į namus šeimos gydytoją. Ši apžiūrėjo ir rekomendavo močiutei psichiatro konsultaciją, dėl senatv.demncj. Taip pat pasakė, kad jau vien dėl senyvo amžiaus jai priklauso 4 mėn. slaugos ligoninėje-NEMOKAMAI! Tereikia pereiti gydytojus. Su Dainavos PSC nepasisekė susitarti-atvykti į namus jie atsisakė, nes močiuei nenustatyti jokie spec.poreikiai, o suderinti močiutės atvežimo laiko niekaip nepavyko... O kaip juos nustatyti be psichiatro pagalbos? Šeimos gydytoja nuramino ir pasakė, kad slaugos namuose bus ir psichiatras ir kt. gydytojai, tai jie ir sutvarkys visus tuos poreikių nustatymus Svarbiausia, kad ją paguldytume į slaugos ligoninę. Ne ką lengviau buvo močiutę nuvežti gydytojų apžiūrai į polikliniką, kad galėtų parašyti siuntimą į slaugos namus. Juk reikia plaučius peršviesti, kraujo tyrimą, kardiogramą padaryti... Iš mamos pasiskolinom neįgaliojo vežimėlį ir su broliu bandėm močiutę įkalbinti vykti į polikliniką. Deja, gulė ji kryžiumi šaukdama, kad "Į psichuškę nevažiuos", išsižadėjo mūsų, lazda daužėsi ir t.t. . Sukluso tik tada, kai pasakėm, kad jai pensiją padidins, jei poliklinikoj gaus reikiamą pažymą. O poliklinikoj ji dūsauja, graudžias dainuoja, dievulio palaimos linki, visiems rankeles glosto, anūkais giriasi... Kai gydytojai klausdavo, dėl ko mes čia ją atvežėm ir atsakydavom, kad dėl slaugos namų, tai kaip į žudikus žiūrėdavo... Tokia gera močiutė ir tokie žiaurūs anūkėliai... Sutvarkėm pažymą, siuntimą gavom. Pasakė, kad kai susitarsim su slaugos namais, išsikviesti greitąją pagalbą, parodyti siuntimą -nuveš. Susitarėm su Griniaus slaugos ligonine, sulaukėm laisvos vietos, skambinam greitajai. Atvažiavo. O močiutė klykt pradėjo, grasinti, kad sau ir visiems kitiems "akis išplėš, plaukus nupeš", dainas apie tėviškės berželius dainuot pradėjo. Greitoji vežti atsisakė, nes pacientas nenori vykti... O ir šiaip –„tokia šviesaus proto močiutė- dar karą prisimena, savo mergautinę pavardę žino, kam ją vežti reikia? Labai jau visi norit greit atsikratyti tais senoliais... „. Vyresnysis brolis irgi trypčioja vietoje „Tai gal tikrai, mes čia paskubėjom?“ Sėdo į savo naująjį Mercedes ir nurūko atgal į namo Vilnių . Sėdžiu močiutės bute žliumbiu kruvinom ašarom... Namuose sirguliuojanti 3-metė, ant rankų - 6 mėn. kūdikis, reikia lėkti tėtį pasiimti iš chemoterapijos, pasirūpinti mama... Kuris darbas svarbesnis? Kitą dieną atvažiavo sesers vyras, primelavo močiutei, kad vežasi pas save, tai ji pati iki mašinos nukurnėjo. Juk gražūs jauni vyrai nemeluoja senom močiutėms... O kai pamatė, kad į ligoninę atvežėm, apsimetė, kad numirė... Sesele, privažiavus su vėžimėliu juokėsi-"oi, dar ne tokių artistų prisižiūrim". Gavo gerą dvivietę palatą su vaizdeliu į pušyną. Neilgam. Kitą dieną perkėlė į demencinį skyrių be rankenų -mat agresyvi pasidarė, su lazda visus mušti pradėjo, rėkavo, specialiai kritinėjo iš lovos. Finale-išsirovė paskutinį likusį dantį ir skundėsi, kad jai "išmušo svolačiai". Pirmas tris savaites leido "elgesį koreguojančius". Taip, buvo apspangus, mieguista, bet nors neagresyvi. Paskui, po truputį priprato, pasidarė ramesnė. Ir "koreguojančių" nereikėjo. Vėliau net nenorėjo iš ten važiuoti. Ten jau buvo jos namai. Apie Griniaus slaugos ligoninės slaugytojas galiu atsiliepti kuo geriausiai. Nors aplinka skurdi, visko jiems trūksta, bet gera med.priežiūra. Tačiau gydytoja (net pamokėjus į kišenę!) taip ir nesugebėjo per 4 mėn. normaliai spec. poreikių sutvarkyti. Pasibaigus 4 mėn. dar apie porą mėn. laikėm kaip mokamą pacientą. Pagaliau MAŽUS spec.poreikius išrūpino , nors močiutė sunkiai vaikščiojo ir Alzhaimeris buvo akivaizdus.. Paskui perkėlėm į Amžiaus žiedą, nes arčiau lankyti. O ten atvirkščiai - daugiau dėmesio skyrė "ale šeimyniniam bendravimui", bet med. priežiūra =0 . Po mėnesio ten močiutė ir pasimirė... Gerai, kad ankščiau už Tėtį... nes po mėnesio ir šis atgulė ant lovos.

Istorija, kas susidūrė, niekuo nestebina. Kartais, kai mieste kas paburoja dėl vieno ar kito niekalo, pagauni save galvojant, kad kai kas, matyt, nė neįsivaizduoja, kokį gyvenimą tenka kai kam gyventi (jau vien fizine prasme)
Stiprybės reikia tepalinkėti.
Tčiau, ar aš klystu, bet paskaitant, paklausius laidų per TV susidaro nuomonė, kad tie, kas patenka į slaugos ligonines iš en nebeišeina, ar išėję greit ir numiršta: net per TV pasakė, berods, kad slaugos ligoninėje mirštamumas 2/3 patekusių
Tad kaip čia suktis: slaugos ligoninės bijoti kaip velniui kryžiaus, o ir KAIP namie slaugyti NON-STOP

Čia tik trečdalis visos istorijos . Jei bus laiko vėl prisėsti, bus ir tęsinys. O ji dedikuota visiems, kurie degina save ant "šventojo" aukos laužo. Man įstrigo moters, slaugusios savo vyrą iki mirties "n" metų, žodžiai ištari įvertinus situaciją praėjus keliems metams jau po jo mirties. "Tai buvo ne aukojimasis - tai buvo savižudybė ir lėtas savo vaikų žudymas..."
Taip, slaugos ligoninė ar namai yra skausminga dilema. Ilgas atsakymo ieškojimas ir daug skaudžių pamokų, kol priėmi vieną ar kitą sprendimą. Kad ir koks bus pasirinkimas, jis bet kokiu bus labai skausmingas vienai ar kitai pusei. Ir kažkas kentės labiau.

as kaskaip galvoju kad man nieko nesigaus ,na ji po namus vaiksto bet is namu jau koks 3metai neiseina .
o jusu atveju manau gydytoja norejo patepimo (esu girdejus kad be jo seimos gyd. nelabai nori kaska isduoti )

Šeimos gydytoja laisvai gali padaryti reikiamus testus ir parašyti reikiamus popierius iš savo pusės.
Drąsiai viską galit daryti ir savo iniciatyva Galit daryti ir be šeimos gydytojos iniciatyvos, o patys. Viskas surašyta čia http://www.ndnt.lt/

3. Tėtis
Tėčio vėžys buvo itin agresyvus. Žinant tai, kad stresas dar labiau skatina vėžio plitimą, tai nereikia atmesti, jog stresai dėl močiutės ir mamos ligos prie to irgi prisidėjo. Kai Tėtis pradėjo silpti, onkologai nutraukė jo gydymą ir leido suprasti, kad belieka tik laukti mirties... Prašiau šeimos gydytojo pagalbos dėl slaugos priemonių tėčiui, nes iki tol buvo sveikas drūtas vyras, jokios „grupės“ neturėjo. Jis iškart liepė slaugą tvarkytis. Taigi, kreipiausi į Tėtį gydžiusius onkologus. Šie pradėjo pečiais gusčioti, kad ligonio būklės įvertinimą turi daryti reabilitologas, kuris tupi kažkur giliai klinikos rūsiuose... Reabilitologo darbo vietoje nepavyko rasti kelias dienas .Kai radau, pareiškė, kad pirma turi pamatyti ligonį. Tai, sakau, kad jis jau nebepaeina, atvažiuokit, pažiūrėsit. O jis , kad į namus važinėti ne jo darbas... Ačiū Dievui, kad dar yra rūpestingų žmonių-šiuo atveju tai buvo chemoterapijos skyriuje dirbanti soc.darbuotoja. Ji pati mane užkalbino, nes matyt įsidėmėjo , kai lydėdavau Tėtį į procedūras. Išklausinėjo, kaip sekas, o sužinojusi situaciją, pasipiktino ir pati ėmėsi reikalų. Kokiu būdu ji „išsimušė“ iš to reabilitologo įvertinimą-nežinau. Suruošė dokumentus šeimos gydytojui ir palinkėjo stiprybės bei paskubėti su popieriais. Vėliau supratau kodėl „paskubėti“. Kol perėjau nedarbingumo nustatymo tarnybą, kol popieriai (toje pačioje įstaigoje!) suvaikščiojo ir gavome atsakymą TAIP, tai tą dieną, kai reikėjo atsiimti dokumentus ir vežti į soc.skyrių - Tėtis išėjo Anapilin.
4. Mama
Taigi, liko paskutinis ligonis - Mama, kuri serga Parkinsonu jau daugiau kaip 15 m., depresija ir senatvine demencija, nors jai tik 66 m. Šį kartą buvau įžūlesnė tvarkydama visus soc.rūpybos reikalus. Spaudžiau visus gydytojus (neurologą, šeimos, psichiatrą) dėl slaugos. Nes ji jau daugiau kaip metus ir taip buvo slaugoma. Pagailėjo tik psichiatrė. Matė, ką mes išgyvenam. Kiti bijojo, nes mama dar žino savo gimimo metus, suvokia, kokiam mieste gyvena ir pakelia šaukštą iki burnos. Atliko reikiamus testus. Pritrūko kelių balų.... Po pusmečio vėl pakartojom. Balų jau užteko, nes ligos progresas žvėriškas. Su dokumentais į neįgalumo tarnybą. Pusdienį buvau siuntinėjama iš vieno aukšto į kitą , bet komisiją perėjau. Klausinėjo daug ir įtariai. Bet slaugą skyrė ... trims metams. Pasirodo, dar yra tikinčių, kad Parkinsonas ir senatvine demencija išgydoma...
Šiai dienai situacija su mama tokia -dienos metu (8-17 val.) būna slaugė-namų šeimininkė, du kart per savaitę ateina kineziterapeutė-masažistė . Šias paslaugas apmoka toli nuo mamos gyvenantys sesuo ir broliai. Jos kainuoja apie 1500 Lt per mėn. Darbo dienomis vakarais su mama būname aš arba sesuo. Savaitgalius ir šventes pasiskirstėm visi po lygiai iš eilės pusmetį į priekį. Internete pasidarėm budėjimų kalendorių, ten fiksuojam ir su mamos priežiūra susijusias išlaidas. Mamos pensija, slaugos pinigai, našlės pensija skirti mamos butui išlaikyti, už vaistus ir maistą susimokėti. Visa kita-mūsų lėšos.
5.Pabaiga
Patikėkit, net taip racionaliai paskirsčius laiką ir lėšas, visiems šeimos nariams (o mūsų nemažai!) vienodai prisidedant prie ligonio priežiūros, vis tiek lieka nuskriausti vaikai, žmonos, vyrai... O juk dar ir į darbus turime suspėti... Kas antrą vakarą palieku savo šeimą dėl to, kad pasirūpinčiau savo mama. Apie ėjimą į teatrą, koncertą ar šiaip ramiai praleisti vakarą jau pamiršau. Jei ne budėjimas pas mamą –tai puoli virti pietus kitai dienai, užsiimti nepadarytais namų ruošos darbais. Nebeatsimenu, kada pas mus buvo svečių. Neatsimenu, kada pati svečiavausi. Išvažiuoti iš namų galiu max 2 paroms. Vadinasi, su šeima ilgesnės atostogos prie ežero ar jūros –tik po mamos mirties... Žiauriai skamba. Ankščiau mano vyresnioji, kai išvažiuodavau, verkdavo įsikibus į koją. Paskui priprato ir iš vis man buvo abejinga (ir net naktimis šaukdavosi tėčio, o ne mamos), o vieną dieną vyresnėlė tiesiog išdrožė "nekenčiu babytės", o kitą - nupiešė mūsų šeimą be manęs. Kai vyras pasakė, kad mamą pamiršai, tai nupiešė mane kitame lape ... O mažoji net nekreipia dėmesio-yra mama ar jos nėra, juk kiek ji pamena, mama namuose tai būna, tai nebūna.... Gerai, kad mano vyras yra fantastiškas Tėtis. Bet ar ilgai jis temps tokį maratoną? Besirūpindama vienais artimaisiais, prarandu kitus... Ir kurie svarbesni: regresuojanti mama ar progresuojantys vaikai ir vis dar tave tebemylintis vyras? Vat čia pikčiausia gyvenimo grimasa. Juk pati esu mama... Šiuo metu laukiuosi trečio vaikelio. Apsisprendžiau tvirtai – šiandien mano prioritetas yra vaikai. Jiems aš esu labiau reikalinga. Ir šio vaiko neaukosiu ant mano „šventosios gerosios dukros“ laužo. Laikas ir man pabūti ne tik gera dukra. Laikas būti ir gera Mama. Todėl ieškau gerų slaugos namų savo mamai.