QUOTE(Hermenegilda @ 2012 08 21, 20:47)
Ir man tas pats...mama pati per vargą atsisėda, pavalgo šaukštu ( pusė išpilama ant pilvo) , kartais mane pažįsta, kartais ne , šneka nesąmones , nesiorentuoja, tuštinasi kada nori , bet būna kad pasiprašo, tačiau NĖRA PAGRINDO jai skirti tą didesnę pašalpą. Paliktį vienos negalima, nes nežinia ką gali nuveikt. Ir mane apima baisus pyktis kai soc. rūpybos skyriuje ir gydytojams atrodo kad MAN reikia tos pašalpos. Jezau šventas, MAN jos tikrai nereikia, man geriau sveika motina! Išlaidos jos priežiūrai kur kas viršija tą didžiąją pašalpą! Cambala, sakei jokiu būdu neatiduosi motinos į slaugos namus. ..vadinasi esi be galo stipri ir fiziškai ir psichologiškai. Gali neatiduoti jei niekur nedirbi ir pati prižiūri, bet nuo gyvenimo su psichiškai neįgaliu žmogumi nuprotėsi pati. Aš priėmiau sprendimą ir motiną išvežiau į senelių namus-į privačius, kol dar galiu sau tą leisti. Pasibaigs šie metai-pervešiu į slaugos ligoninę, kur nemokamai bus 4 mėnesius, o jei dar iš ten reikės pasiimti...tada jau nežinau...bijau ir pagalvoti. Nes vėl mokėti už senelių namus nežinau ar bus iš ko.Tiesiog negalvoju apie tai, per baisu. Kai viską suskaičiavau ir pasvėriau, tai senelių namams mokama suma nėra daug didesnė už tą kurią išleisčiau laikydama motiną namuose. Esu dirbanti, tai reikėtų samdyti slaugę darbo valandoms ( kur rasi patikimą žmogų,kuris sąžiningai atliks savo darbą????) , ABSOLIUČIAI neturėsi nei minutės laiko savo gyvenimui tuo laiku, kai slaugės nebus,o tada prasidės šeimoje nesutarimai ir pykčiai. Reikės pačiai gaminti specialų maistą, pirkti kalnus pampersų, lakstyti pas gydytojus receptų, o į vaistinę vaistų, be galo be krašto skalbti, valyti, vėdinti butą, nes smarvė neišvengiama.O kaip išmaudyt nevaikštantį žmogų gyvenant standartiniame daugiabutyje su kišenine vonia???O dar vos ne ištisai reikia sėdėt prie motinos lovos ir šnekint, nes ji tiesiog nebūna viena...jei tik kambary nieko nėra, keliasi ieškoti žmonių, o kadangi jau nesuvokia kad nevaikšto-krenta vos pabandžius stotis. Kai pagalvoju apie tokią katorgą, apie sugriautą savo gyvenimą, senelių namai neatrodo nei prabanga, nei blogybė.
Hermenegilda, tikrai nesmerkiu tų, kurie atiduoda savo tėvus į senelių namus. Pas kiekvieną žmogų yra savo gyvenimas, kurį jis tvarkosi taip kaip jam atrodo teisinga. Kai buvau vaikas, girdėjau suaugusių kalbą, kad "ten ta ana šeima tėvą nuo savęs vieni pas kitus varinėja gyvent.. Siaubų siaubas..." Labai gerai įsiminiau tą pokalbį iki šiol, bet dabar mąstau visai kitaip..

Apie save net nežinau ką pasakyti? stipri aš ar ne? Šiandien galvoju, kad man yra skirta taip, kol kas galiu patempt, nors būna momentų kada pratrūkstu...
Išsiaiškinau viską iki galo, buvau soc. paramoj, neįgaliųjų tarnyboj: kol žmogus žino savo vardą, pavardę, gali atsikelti ir vaikščioti, nors su galva ir negerai, - tokie poreikiai ir priklauso

Stiprybės visiems
