QUOTE(lelijabalta1 @ 2012 09 20, 19:36)
Aš tai tą suprantu ir žinau, bet gi mama, ji serga, ir tikrai nenorėtų nieko apie tai net girdėti... ji iš vis visą gyvenimą nelabai jau buvo bendraujanti, aišku ji nenori būti viena tarp 4 sienų, bet tik ne su svetimais. aš ir pati dirbu soc. centre, kur žmonėms teikiam paslaugas į namus - vaikštau pas senus ir neįgalius žmogiukus, visokių jų yra, bet visi priima ... mano mama nė iš tolo neįsileistų į savo namus jokių.....na ji tokio jau būdo.
Va tap ir pas mane su mama grynai taip kaip pas lelijabalta1. Ir su parduotuve ir su valgymu. Nežino mano mama valgė ar ne, o organizmas pagyvenęs, maisto sveiko ir vitaminingo reikia. Jei nenuvažinėčiau, pati mano mama nieko nevalgytų, tik gulėtų ar sėdetų... o dar kai mato kartais dalykus, kurių nėra ar girdi kažkokius balsus
... Bijau jau ją vieną palikti, nakvoti kartais pasilieku. Vis šnekinu kartu apsigyventi, bet nenori, tiksliau nesupranta kad serga, kad jai reikalinga priežiūra nuolatinė. Bet čia vėl krūva problemų kitokių, ir viskas ne taip greitai darosi. Siūliau jai ir auklę nusamdyti, sakau dieną pabus, valgymą paruoš, pačiai linksmiau bus, o ir man dirbti norisi ir ne tik norisi, bet ir reikia. Ne, sako, aš pati galiu apsitvarkyti ir valgyt pasidaryti
... Ir žinau 100%, kad mano mama taip pat svetimo žmogaus neįsileis. Turbūt ir dienos centro nelankytų, matau, kad remiasi į mane ir dar nors trp pasitiki tik manim.
Bet šiaip galvoju, kad tas dienos centras visai geras sprendimas. kaip pasakojo per paskaitą - ir bandeles jie ten kepa ir ryte spaudą peržiūri. O dėl lankymo jo tai tikrai, viskas nuo žmogaus priklauso. Juk pagyvenę ligoniukai taip pat asmenybės, turinčios vidue kažkokių tai norų ar svajonių.
Papildyta:
QUOTE(Ziwiliux @ 2012 09 21, 12:12)
Labas, gal kas nors galėtų patarti, kaip elgtis tokioj situacijoj:
92 metų bevaikė, buvusi "Kauno ponia", kenčianti nuo parkinsono, ir dabar visiškai nebevaikštanti, po ligoninės (ten pateko namuose išgriuvusi) pervežta į Kauno Panemunės palaikomojo gyd. ligoninę, bet atsisako ten likti (sako, aš tam ubagyne neliksiu, geriau namie pasmirsiu).
Dokumentų neturi. Kažkur namie paslėpė, ir sako, kad niekas niekada neras jų... Namų raktų niekam neduoda (jie pas kaimynę, kuri ją gulinčią ir rado). Kaimynė irgi niekam raktų neduoda... Bet ir pati bobulę slaugyt atsisako... Soc. darbuotojai panikoj, nes palikti jos vienos niekaip negalima, o ji namo veržiasi...
Įgaliojimo tvarkyti jos reikalus ji niekam neduoda. Pensija eina į banko sąskaitą, kurios ji irgi niekam nepatiki tvarkyti... Pas gydytojus irgi už ją niekas negali nueiti...
Vienu žodžiu, nuolatinės slaugos ji neturi, nes neprašo ir niekam neleidžia to padaryti. Pampersams reikia pinigų, o prie sąskaitos, kaip sakiau, niekas negali prisiliesti.
Aš esu pagal jos testamentą buto paveldėtoja (neprašiau to, nieko man nereikia), todėl į mane kreipėsi tie visi soc. darbuotojai, kad KAŽKĄ daryčiau. Nesu artima giminaitė - ji mano senelio sesuo.
Artimiausi giminaičiai (sūnėnas, dukterėčios) nuo jos visiškai atsiribojo ir nieko bendro turėti nenori. Ji su visais mirtinai susipykusi. Bijau, kad ir su manim tuoj susipyks...
Pati gyvenu Vilniuje, auginu epileptiką vaiką, esu iš tų "ubagų", kuriuos bobulė taip niekina. Neturiu galimybės jos pasiimti, o ir ji sako, kad iš Kauno niekada niekur nevažiuos...
Įkalbėti jos pasilikti toj slaugos ligoninėj praktiškai neįmanoma, nors va rytoj važiuosiu pasiskolinusi pinigų, bandysiu pakalbėt. Su ja kalbėt - kaip su radija...
Gydytoja, su kuria šįryt kalbėjau, sako, kad ji dar protinga, tad neveiksnia jos tikrai negali pripažint.
Taigi, patarkit, ką man daryti:
1. kaip paimti jos pasą iš jos namų (man ji irgi nesako, kur jis)? Gal su policijos pagalba?
2. ar įmanoma kokiu nors teisiniu ir teisėtu būdu priversti ją toj ligoninėj pagulėti, na nors kol sugalvosim, kaip jai padėti?
3. ar apskritai aš, kaip tolima giminaitė, turiu kokių nors teisių (pav., kreiptis į jos šeimos gydytoją)?
Eina sau, kaip baisu
.
O tai kaip ją be dokumentų į ligoninę paguldė?
Gal toks patarimas (aišku gal ir nelabai tinkamas, bet vertėtų pamąstyti): Na su galva tai bobutei negerai tikrai, ką viena gydytoja sako dar ne viskas, gal reiktų paklausyti kitos. Jei bobutė turi sūnėną ir dukterėčių, tai tegu jie kreipiasi į teismą, kad pripažintų ją neveiksnia. Tokiu būdu bobutei būtų skirtas globėjas(turbūt jūs teisiškai tiktumėte).
O pas bobutės šeimos daktarę tikrai galite ir Jūs kreiptis, gal kažką padės tokiu atveju. Tos klinikos, kuriose dirba šeimos gydytojai, turi savo soc. darbuotojus. Tokiu klausimu tikrai turėtų pas juos nukreipti konsultacijoms.
