tam reikia irgi laiko.
aš irgi ilgą laiką nenorėjau žiūrėti į kitų vaikus, buvo skaudu klausyti draugės, žinančios apie mano bėdą, nuolatinį aikčiojimą apie vaiko pasiekimus arba nėščiosios sriubavimus, kaip jai bloga, kaip užkniso... galvodavau, turi ir nevertini....
kiekvieną situaciją savaip išgyvendavau.... bet čia matyt nuo pačio žmogaus priklauso. vieni greičiau susitvarko su liūdesiu, kiti ilgiau pasikapsto duobėje... bet anksčiau ar vėliau vis vien po truputį lipa aukštyn.
pvz. šiuo metu aš labai suprantu savo vieną gerą internetinę draugę, kuri jau du bambizus turi. o aš va tik dabar laukiu. bet per tą laiką ji, žinodma apie mano bėdą, nė karto neverkė, kaip sunku lauktis, kaip sunku naktim nemiegoti.... vis paklausdavo, kaip aš, drąsindavo mane.
tada to neįvertinau, užtat DABAR be galo be krašto tai vertinu.
ir žinot kodėl ? nes dabar panašioje situacijoje esu. panašiu metu su viena gera pažįstama ėjome tuo pačiu keliu. deja, toliau einu viena. todėl apie nėštumą stengiuosi nieko jai nerašyti, nes pati žinau, kaip skaudu....
liūdėti, verkti tai normalu, tik reikia neužsibūti toje ašarų pakalnėje, nes kuo toliau, tuo sunkiau pamatyt šviesias spalvas.
laikykitės mergaitės
