QUOTE(denaxa @ 2014 01 10, 15:37)
Del studiju-galima stoti i nemokama vieta,jei neuztenka balu is vidurines mokyklos-eini dirbti,persilaikai reikiamus egzaminus ir stoji kitais metais...jei mokytis tingi ir mokaisi tik del diplomo-tada buk malonus uzsidirbk studijom pats...Siais laikais galimybes turi visi...o jei nesiseka-nu tai koks tas vaikas bus specialistas? Tokie baigia del diplomo ir paskui verkia kad neranda darbo,ar to reikia? Mano viena pana studijuoja nemokamoj vietoj,gyvena namie (tai remiu tik tiek kad turi stoga virs galvos ir ka valgyti

) Labai daug mano panu draugu studijuoja,dirba ir patys save issilaiko,ir nematau cia jokios tragedijos...as pati niekada nebuvau islaikytine,ir tip pat nemanau,kad man tai nors kiek pakenke...greiciau-atvirksciai...

Jei vaikas nores mokytis-jis ir ras galimybiu mokytis,na,o jei noras mokytis yra tik del diplomo-nemanau,kad tureciau kisti pinigus i tokias bevertes studijas...
Bet jei esu pakaupusi pinigų vaikų studijoms, kodėl jie turėtų laukti kitų metų

? Kame čia nusikalstama sudėtis? Ar nuo to, kad vaikas gaus mokslą iš tėvų jis jau taps kažkoks
išpindėjęs ir nieko nevertinantis? Aš galiu sutikti, kad vaikui nebūtina pirkti naujausių telefonų, nepildyti jo brangių užgaidų. Bet ar būtina muštruoti, kad vaikas jau tik 18 sulaukęs pajustų tą tikrą (pagal jus) gyvenimo skonį, patirtų sunkumų? Aš tai čia nematau jokio didvyriškumo iš tėvų pusės. Patikėkite manimi, ir iš vaikų, kuriems buvo viskas suteikta, užauga viską vertinantys ir geri žmonės. Kaip tik dabar labiau vertinu savo tėvus, kad jie dėl manęs tuo metu stengėsi. Ir aš dėl savo vaikų stengsiuosi.
Dar man suprantama, kai nėra finansinių galimybių. Kitu atveju man jau trūksta vaizduotės tai suprasti.
Kaip ir minėjau, jei vaikui tikrai dzin ir jis nesuinteresuotas, tikrai neprašyčiau jo mokytis ir už mokslus nemokėčiau.
Aš manau, kad verkia be darbo tie, kur pasirinko niekam tikusią specialybę. Kiek reikia vadybininkų dabar, kai ir be išsilavinimo galima būti tuo vadybininku? Yra n specialybių, kur geriausiu atveju iš kurso dirbs pagal ją keli žmonės. Kadangi jau mokykloje man buvo aišku, kad įsūdyti kelis metus mokslui ir nieko po to pagal tai nedirbti nenorėčiau, daug svarsčiau prieš stodama. Pasižiūrėjau paklausą, bandžiau mąstyti logiškai, kartu klausti savęs, kas patiktų. Įstojau į vieną specialybę, po pirmo pusmečio perėjau tame pačiame fakultete į kitą. Nes tik įstojus galvojau apie ateitį ir perspektyvas ir tapo aišku, kad pirmai specialybei man trūksta apibrėžtumo, antra kur kas aiškesnė. Iš kurso praktiškai VISI dirba pagal specialybę. Geriau ar blogiau besimokę. Nes iš esmės ir tas mokslas taip skiriasi nuo realybės, kad dažnai tik darbo vietoje gali parodyti, ko esi vertas. Didžiausios pirmūnės kol kas tikrai nesužibėjo nuostabiomis darbo vietomis. Ir man iš pradžių nelabai pasisekė su pirmu darbu. O nuolatinis skolininkas, kuris studijas baigė pusmečiu vėliau nei mes, iškart darbus pradėjo vienoje iš direktoriavimo pozicijų, nes: turėjo tos srities išsilavinimą, mokėjo pakalbėti ir puikiai save pateikti. Mano patirtis parodė, kad geras mokymasis dar neparodo ateities sėkmės. Jei vaikui su mokslais sekasi prasčiau, jis nebūtinai bus prastas specialistas.
Kaip given rašo, kai vaikui reikia dar ir dirbti mokantis, tai tas studijavimas neretai tampa studentavimu. Aišku, tikrai yra studijų, kur liuosiai gali ir dirbti per jas. Tada taip, pačiai man būtų buvę nesmagu nedirbti. Bet konkrečiai su mano specialybe, aš tokių galimybių nemačiau. Bemiegių naktų pakako ir be darbo. Tie vienetai, kurie galvojo suderinti mokslą ir darbą, baigė skolomis. Tik magistro studijose jau buvo įmanoma kažką pradėti dirbti