Ar dalyvauti laidotuvėse kartu su vaikais?

nesakykit..

papasakosiu iš patirties - 12-oje klasėje staiga viena po kitos mirė dviejų klasiokių mamos... nuvažiavom į vienos klasiokės a.a. mamos šarvojimo vietą - įėjom, tai klasiokė prie mūsų priėjo ir, įsikniaubusi man (ir šiandien man mįslė, kodėl man, bet tai buvo mano pirmoji didžioji užuojautos ir buvimo tikrai dėl kito pamoka) į glėbį staiga pravirko balsu... Verkė ilgai. Graudžiai. O juk aplinkui buvo krūvos giminių, tėtis..

Mes niekada nežinome, kas mes esame ir galime būti kitiems žmonėms. Vaikai ne išimtis - juk svarbiausi dažniausiai yra tie, kurie lieka gyventi, galbūt tam vaikui, likusiam be mamos, tokia paguoda ir buvimas yra labiausiai reikalingi. Nesakau apie šį atvejį, bet kartais reikia tiesiog būti dėl kito, o kitas jau atsirinks..

Manau, kad reikia išmokyti vaiką peržengti savo komforto ribas, kažkuria prasme atsimerkti į pasaulį ir išeiti iš šiltnamio, pajusti netekties skausmą, liūdesį, solidarumą su kitais liūdinčiaisiais, atsisveikinti su artimu žmogumi, juk kitos galimybės nebeduota. Nesakau, kad nereikia žiūrėti, kaip jausis jūsų vaikas ir palikti jį vieną su savo patirtimi, bet sakau - tegu tai nebūna vien tik egoistiškas noras būti orientuotam tik į savo išgyvenimus. Nereikia lįsti į akis, bet ateiti pabūti, palaikyti, pagerbti, atsisveikinti reikia.

Aš tai pamenu, kai pradinėje mokykloje mirė vienos mokinės sesė, mus vedė ir į šarvojimo salę prieš tai prigrasinę neleisti garsų ir bereikalingų judesių. Ar norim eiti niekas neklausė. Žinoma, buvo šviežiai postsovietiniai laikai. Duokdie, jei dabar taip nesielgiama.
Ir dar pamenu, kaip, berods, 11kl. mirė vienas mokytojas ir mokinių laidotuvėse dalyvavo tik 2, nes niekas nevertė. Auklėtoja liepė rašyti pasiaiškinimus kodėl nebuvom laidotuvėse ir nedrįsti rašyti, kad neprivaloma, nes tai nepasiteisinimas. Žinot, aš jos iki šiol dėl pan. veiksmų negerbiu, kai prisimenu.

Na šie atvejai ne visai tie, nes vienoliktokai paaugliai nebe vaikai. O ir pradinukus galima išdresuoti, kad netriukšmautų bent.
Žinoma, kad viską supranta ir darželinukai. Taip, Subjektyvi, jūs teisi, kas gali spręsti. Bet aš tikrai nenorėjau ir nenorėčiau artimo žmogaus laidotuvėse matyti nei girdėti kvykiančių vaikų. Tik nereikia sakyti, kad jie prognozuojami ir nekvykia, nes taip nėra. Esu kalbėjusi apie tai su vienu kitu žmogum ir sakė tą patį. Na gali jie ten netrikdyti artimųjų, bet vaikų ten vargu ar kas pasiges. Dėl atsisveikinimo - juk pažįstant savo vaiką galima nuspręsti, ar jam svarbus atsisveikinimas, ar rūpi velionis ar jo artimieji.

Aš nenorėjau matyti draugų ir bendradarbių, tuo metu, kiek pamenu. Nes ne tas rūpėjo ir laiką ne tam norėjos skirti, matyt. Negi žmonės tokie skirtingi.

vaikus vesčiausi tik į labai artimo žmogaus laidotuves,labai artimo....

Jūsų aprašyta situacija absurdiška, taip gyvenom (nors kažkaip ir liūdna, kad mokytojo laidotuvėse tik 2 mokiniai, matyt nebuvo kas civilizuotais būdais suorganizuotų), to kai kurie iš įpročio vis dar stveriasi: tų laikų įpročio, kai pasiaiškinimų reikėjo kone dėl visko: nesudalyvavai kokiame privalomame minėjime, šventėje, irgi aiškinkis, o štai jei nuėjai bažnyčion per Kalėdas, tai išvis ČP.
Vaiko atsisveikinimas yra kitoks nei suaugusio. Ir iš jo vargu ar pavyks padaryti mažą suaugusį. Jis dažniausiai ir elgsis taip, kaip elgiasi vaikas. Nei blogai, ne gerai, tiesiog pagal savo amžių.
Žinoma, nereikia vaikų laikyti kiaurą dieną kaip žaidimų kambaryje. Bet jei karts nuo karto trumpam užsuks, matys kas vyksta, tikrai nieko blogo nenutiks. Kad kažkieno dėmesį bent 10-20 min. nuo paskendimo sielvarte atitrauks ir primins, kad gedintiems gyvenimas tęsiasi (melstis tai man asmeniškai netrukdo) irgi nenutiks nieko blogo. Prieš pora metų palaidojom Tėtį. Ir niekam nesutrukdė tie periodiškai užsukantys su savo vaikišku vėjeliu mažiukai (anūkai)...
Sakoma, kad vaikus labiausiai gąsdina suaugusių reakcijos. Jei mes patys plėšomės, natūralu, kad tai gąsdins ir vaiką. Beje, jei tai kas vyksta slepiama nuo vaiko, jį gali gąsdinti ne ką mažiau (nes jo galvelėje taip ir pasidėlios, kd vyksta kažkas tokio baisaus, kad net nuo jo slėpti reikia).
Aišku yra dar vienas momentas - žiūrėti ne tik į teorijas, bet ir į patį vaiką. Ir jei matai, kad vaikas su tokia aplinka "nesusitvarko", tai aišku, kad turi užtekti proto per prievartą netempti. Visur reikia proto ir atidumo konkrečiam žmogui (ar žmogeliui), o ne tik įsikibimo į savo teorijas, matymo ir to, kaip jam yra geriau, naudingiau.
O dėl "artimumo"... kad kaži ar kas labai vedžiojas vaikus į tuos, kurie nėra artimi ar kitaip brangūs šermenis. Tarkim į kokio "darbinio" kolegos artimojo šermenis ir aš "vien dėl vedimo" nesivesčiau.

o tai vaikas jau artimuoju buti negali?

Man laidotuvese ne tiek vaikai kiek suauge susirinke del ka zmones pagalvos ar neturejimo ka veikti ir pletkinantys trukdo.
Kai buvome vyro krikstatevio laidotuvems, tai dviems tokioms nesusilaikiusi ir atreziau. Joms gi labai svarbu buvo nustatyti priezasti, kaip dukra isdriso nedalyvauti tevo laidotuvese. O kad dukra gyvena uzsienyje ir del komplikuoto nestumo daktaras kategoriskai uzdraude bet kokias keliones, tai visiskai neidomu. Svarbiau pasidyvyti.

Na, aš susidūriau atvirkščiai - kai ne artimų suaugusių sielvartas smagus, po to pasidaro nuobodus ir imama garsiai kažko reikalauti. Bent man pačiai, ir tos 10min tokiu atveju brangios, - mieliau jas turėti ramybėj bent fizinėj. Susidariau nuomonę, kad technologijų naujovių laikais vaikai labai savanaudiški ir neempatiški. Kalbu apie bendrą nuomonę, jei išvest vidurkį. Kad yra jautruolių tarp jų, neabejoju. Aš ir pati čia savanaudiškai rašau. Bet kodėl ir taip kančios metu turėčiau kentėt dar ir kažkieno vaikų triukšmą - ką aš jiems, ar jų tėvams padariau, negi net tokiu metu gedintys nenusipelno pabūt be papildomų trikdžių?

Ne apie tai aš - neskaitėt viso posto.
Jei karste gulės trimečio mama, spėju, jis elgsis gerokai kitaip pagarbos atžvilgiu, nei, pvz., tai bus mamos draugės mama.
Todėl pritariu JuodaiPanterai, kad tik į labai artimo žmogaus laidotuves tuos mažus vaikus geriau ir vestis, jei jie nėra išskirtinai klusnūs, ramūs, be kaprizų.

Manau, cia dar klausimas, apie koki amziu eina kalba. Laidotuves apskritai gali buti proga savo vaikui papasakoti, kas yra mirtis, na tiesiog savo pasaulevoka perduoti (religinius arba ateistinius isitikinimus). Jei vaikas jau buvo anksciau supazindintas, tai galima nueiti paaiskinus, kodel zmones eina i sarvojimus/laidotuves, ka reiskia bendruomeniskumas, vienas kito palaikymas ir t.t. Asmeniskai as manau, kad vaikus tikrai reikia vestis kartu, jei tik seima vaika supazindinus su siomis temomis. Jei ne - tai be abejo, kad nereiktu - vaikas gali issigasti, bijoti tevu mirties ir pan. Bet visgi pats laidotuviu ivykis turetu tevus paskatinti pasikalbeti su vaikais, jei tevai del kazkokiu priezasciu nekalbejo apie mirti.

O del vertimu (skaiciau istorijas viruj, kai mokykloj "versdavo" eiti), tai manau, kad tiesiog reikia maziau galvoti apie save ir ko as noriu/nenoriu. Nelaimes atveju yra baisiai kiauliska ir negrazu nenueiti, tai tikrai skaudina mirusio zmogaus artimuosius - ta akimirka jiems labai reikia palaikymo. Nezinau, gal ne visi dar esame neteke artimo zmogaus, bet kai pamatai savo drauga, atejusi pareiksti uzuojautos - pasijauti ne vienisas, ne vienas nesantis savo skausma.

Teisingu vertybiu ugdymas vaikams yra svarbu.

Nelaimės atveju norisi pabūti su velioniu artimiesiems ir vieniems su kitais. Dėl draugų - tikriausiai kaip kam. Aš nesakiau nei vienam draugui, taip pat prašiau darbadavių, kad nevažiuotų. Nes tokiu atveju to visiškai nereikia ir apskritai ne iki bendravimų. O mano ar kitų artimųjų draugams ar darbdaviams mano tėtis draugu nebuvo tapęs. Jo draugams pasakėme. Taip kad čia slidus klausimas.

Teisinga, kai čia rašote apie vaiko pojūčius. Matyt, tebebūna jautrių vaikų, kurie tinkamai nepaaiškinus bijos ir pan. Mano patirtis tėra tokia (ir teko matyt ne per vienerias laidotuves skirtingus vaikus), kad jų, kai kurių, jei niekas laiku nesudraustų, tai, tikriausiai ir velionį iš karsto ištįstų kaip lėlę. Ar, kaip rašiau, artimųjų sielvartas jiems juokingas ar šarvojimo salė pasilinksminimų vieta. Čia kalbu apie ikimokyklinį amžių.