mirus mano seneliui (mano vaikui prosenelis, bet labai jam artimas, mylimas, dažnai matomas) ir į šermenis ir į laidotuves vedėmės (nepilni trys metukai), na maniškė ramus vaikas, niekur jinai nebėgiojo, netriukšmavo, ramiai su mumis buvo, pasiklausinėjo kodėl senelis miega, kodėl nebeatsikels ir tiek...per laidotuves abi ėjom pasakyt "labanakt" seneliui, atsisveikinom, gėlytę padėjom, vaikui net patiko, sako "aš irgi gėlytę seneliui nešiau, ir labankt pasakiau"...manau kaip nuteiksi vaką taip jis ir matys tą situaciją...aš stengiaui tragedijos jos akyse nedaryti, paaiškinti daug maž jos supratim lygyje ir viskas buvo gerai...
ir dabar vaikas mielai važiuoja lankyti senelių į kapelius, tik primena, kad žvakučių nepamirštume