Bulimija & Anoreksija

Ankščiau buvo ir savaitgalinė palaikymo grupė, gal kas nors žinote, ar dar egzistuoja?

sveikos,
jei kam idomu, rasau blog'a apie valgymo sutrikimus. As nuo VS sveikstu ir noriu palaikyti tuos, kuriems to palaikymo reikia
www.esudabar.wordpress.com

Gal kas turi VSC valgymoplanus pas save ir galėtų įkelti čia į temą? Pradžioj temos buvo sukelti, bet seniai ir nuorodos jau nebegalioja.
Aš turėjau pas save, bet dabar niekur neberandu. Galvoju, kad gerai būtų vėl kurį laiką pasilaikyt.

Sveiki.
Pasiskaičiau šią temą, labai įdomu, bet kartu ir baisu skaityti kitų istorijas, susijusias su VS ir svoriu. Ši problemytė kankina ir mane.Tiesa, nežinau ar čia kvaili įsitikinimai,ar rimčiau. Niekada nebuvo tokio atvejo,kad prisivalgyčiau ir eičiau vemti, t.y. bulimija nesirgau. Nors paauglystėj buvo pora atvejų, kai nusprendžiau išsivemti, nors tai susiję daugiau ne su baime priaugti svorio, o suvalgius alergiją sukeliančių produktų
Bet iki dabar kankina (ypač atėjus vasarai) jausmas, kad tie kilogramai ir gelbėjimosi ratas aplink pilvą niekada nedings. Pradėjau intensyviai sportuoti ir šokti, svoris nukrito. Bet kas rytą atsikėlusi žiūriu,ar labai per dieną priaugau. Stengiuosi namie nebūti,nes kai tik būnu namie, tai vis ateina pagunda suvalgyt ar prisivalgyt. O kai taip atsitinka, apninka mintys,kad tuoj priaugsiu ir sustorėsiu. Priešingai nei daugelis čia,aš bėgu ne vemti, o sportuoti. Darau šimtą atsilenkimų, atsispaudimų, šokinėju, žodžiu, viską,kad "tai ką suvalgiau išeitų ant energijos". Nežinau, normalu čia ar ne, bet jaučiu,kad kai tik suvalgau daugiau, iškart iššoka pilvas, todėl tenka nevalgyt, pvz. prieš važiuojant prie ežero, jūros, einant į baseiną, kur reikės nusirengti.

Rimtų problemų neturiu, bet kaip jau sakiau, nusibodo visą gyvenimą skaičiuot kalorijas ir žiūrėt, kad tik ledų ar torto gabaliuko nesuvalgius. Kartais būna dienų,kad nusispjaunu ir valgau čipsus saujom. Po to savaitę vaikštau blogos nuotaikos, nenoriu niekur eiti,nes jaučiuosi priaugusi, stora ir baisu į žmones išlįst... Nežinau, visada tikėjausi,kad su paauglyste baigsis šis dalykas, o dabar kai jau virš 20, vis dar tas pats..

Sveika,
panašu, kad neleidi sau turėti tik tau fiziologiskai sveiką svorį ir genetiškai duotą figūrą. Diskomfortas, kurį patiri, labai pažįstamas man. Visą gyvenimą bandome įtilpti į kažkieno padiktuotą standartą, todėl, jei tik peržengiame šią ribą, jaučiame kaltę, gėdą, poreikį "atsikratyti kas per daug". Nusistatome griežtas valgymo ir sporto taisykles, kurių nepajėgiame ilgesnį laiką išlaikyti, "nutrūkstame nuo grandinės", ir įsisukame į dietų ir persivalgymo ratą. O tai vyksta dėl to, kad mūsų protas, kuris gauna maždaug tokią žinutę "tu turi būti liekna", "tik lieknas kūnas yra gerai, norma, gražu","jei esi apkūnus, tai tinginys, neįdomus, nepatrauklus, bevalis" pradeda kovoti su mūsų kūno fiziologija. Ši kova beprasmė. Kūnas nesupranta tokių žinučių. Jam yra vienas aišku - yra kiekvienam žmogui individualus kūno masės ir proporcijų santykis. Jo nevalia laužyti ir koreguoti. Gal skambės nerealiai, bet čia tinka palyginimas: kaip savo ūgio negali pakeisti, taip ir kūno svorio ir proporcijų. Kas pabandė kovoti, žino, viskas su laiku sugrįžta ir su kaupu.

Žmonių kūnai nėra geri ar blogi, teisingi ar neteisingi,-jie tiesiog skirtingi. Įvairovėje slypi pilnatvė. Negali lyginti savo kūną su kito žmogaus, todėl kad tavo kūnas neprivalo atrodyti kaip kažkieno kito. Visąlaik bus kažkas lieknesnis ar putlesnis už tave. Kažkas aukštesnis ar žemesnis. Kažkas labiau ar mažiau patrauklus pagal kažkieno standartus. Kažkas su plonesniais ar storesniais klubais. Kažkas su plokštesniu ar minkštesniu pilvuku. Kažkas jaunesnis ar vyresnis. Bet niekada nebebus kito tavęs. Todėl džiaukis tuo, kas tave išskiria iš kitų. Tai ir padaro tave gražiausiu.
Mylėk visą, kas esi.
Stiprybės

Senokai rasyta sitoje temoje... Kaip, merginos, jums sekasi?
Noreciau ir as pasveikti, bet ne uz ka nenoriu jokiu psichiatriu psichologiu ir pan, ar paciai imanoma susitvarkyt, kaip manot? sergu bulimija 8 metus...

Sekasi įvairiai, šiuo metu lankau pagalbos grupę, tai gal šiek tiek geriau... Dee, o kodėl nenori psichoterapijos, gal padėtų? Ar jau teko išbandyti?

Viena karta ejau pas psichologe, nebloga pasirode bet vis tiek labai nekaip po to jaučiausi, kaip, atsiprašau, išprievartauta :/ o ligoninėj leist laiką man išvis kažkas baisaus, nes aš noriu eit, daryt, dalyvaut, susitikt su draugais. Žinau kad taip yra, bet labai nenoriu nei pati jaustis ligoniu nei kad su manim elgtųsi kaip su ligoniu

Sveikos!

Gyvenu Kaune ir labai sunku suderint važinėjimą į Vilnių, į VSC būtų. Gal tada kuri galit parekomenduoti specialistus Kaune, kas dirba su valgymo sutrikimais? Ieškau informacijos internete - ir labai sunku surast ką nors, pas ką norėčiau nueit ir paprašyt pagalbos...

Ačiū <3

Sveikos' turiu klausimą dėl kurio turbūt labiausiai ir bijau kažką daryti
Man vis kirba klausimas ar po to, kai pradėjot sveikti, jūsų svoris tapo toks pats kaip ir prieš pradedant lieknėti? Nes priaugti kelis kilogramus būčiau nieko prieš, bet tikrai nenoriu vėl pasiekti tą svorį koks buvo pradžioje

Sveika,

dėl svorio būna įvairiai. Niekas negali pasakyti, koks jis bus po 1 ar 2 metų normalaus maitinimosi. Nes tai priklauso indiviadualiai nuo organizmo ir nuo gyvenimo būdo, taip pat nuo ligos trukmės. Man pavyzdžiui per metus nukrito apie 8 kg., tačiau negaliu lyginti su svoriu prieš ligą, nes praėjo nemažai metų. Tačiau labai džiaugiuosi pasiektu rezultatu ir savo emocine būsena. Reguliariai sportuoju, tad jaučiu kūne malonumą nuo judėjimo, o svoris nuėjo į antrą planą. Tavo baimė natūrali ir suprantama ir visos sveikstančios su ja susiduriame. Stiprybės Tau ir ryžto pasižiūrėti baimei į akis ir ją įveikti.

Na aš taip ar taip gan intensyviai sportuoju dėl to nemanau, kad vien sportu galėčiau išlaikyti svorį toki kokio norėčiau na gal aš dar tiesiog nepasiruošusi vėl maitintis normaliai pati nežinau ko noriu