Silpnumas niekam ne svetimas. Bet suprask, kad vien palaikymo kitam gali nepakakti. Įvyksta lūžis, smūgis. Žmogus labai daug sudėjo į tai, labai daug, gal visą gyvenimą dirbo tam, kad pavyktų, o čia krachas, kitas variantas, kai suvokia, kad antro šanso nebus ir tikrai negalės pakartoti, nes tai ne jo proto vaisius, o pataikymas ant bangos. Visi darė, visiems lyg ir sekėsi, bet įsisukusi karuselė atsijojo. Daug priežasčių. Žinoma, palaikymas labai svarbus. Bet pielinti beviltišką variantą, tai tuščias beprasmis darbas, o dar ir grėsmės.
Apie negana tai yra kiek kitaip. Jei sustos - mirs. Va kas. Kitaip negali. Plėšosi, nes tai gyvybiškai svarbu, tai gyvybės variklis. Aktyvių žmonių neretas sustojimo likimas - Alzheimeris. Mano aplinkoje yra keli būtent šios ligos pakirsti žmonės. Jie buvo labai aktyvūs, bet sustojimas, poilsis apie kurį rašai, kad jo reikia, jis išprovokavo ligą. O ji labai bjauri.
Šiaip yra verslų, kuriems reikia nuolatinio stabilaus palaikymo, kontrolės. Pagalvok, kas gali įvykti per tas kelias savaites. Viskas. Grįš iš atostogų, o ten jau krachas. Yra tokių, kurie gali sau leisti visiškai atsijungti, bet arba jų darbai tokio pobūdžio, arba verslai visai kito kalibro. O kur dar sezoniniai verslai, kur gali ir pusmetį ar kelis metus ilsėtis, be jokių aktyvių veiksmų, tik grietinėlės graibymas.
sutinku su aimeja. viena verslininke is maltos ar maljorkos papludimy guledama skambuciais reguliuodavo, kas kur kaip - savo firma lietuvoje...baisu...neseniai operuota buvo, su sirdim...ar pan....
kuo flight nustebino? kad nori daugiau?
kuo flight nustebino? kad nori daugiau?
QUOTE(Subjektyvi @ 2014 06 30, 11:26)
Apie negana tai yra kiek kitaip. Jei sustos - mirs. Va kas. Kitaip negali. Plėšosi, nes tai gyvybiškai svarbu, tai gyvybės variklis. Aktyvių žmonių neretas sustojimo likimas - Alzheimeris. Mano aplinkoje yra keli būtent šios ligos pakirsti žmonės. Jie buvo labai aktyvūs, bet sustojimas, poilsis apie kurį rašai, kad jo reikia, jis išprovokavo ligą. O ji labai bjauri.
Šiaip yra verslų, kuriems reikia nuolatinio stabilaus palaikymo, kontrolės. Pagalvok, kas gali įvykti per tas kelias savaites. Viskas. Grįš iš atostogų, o ten jau krachas. Yra tokių, kurie gali sau leisti visiškai atsijungti, bet arba jų darbai tokio pobūdžio, arba verslai visai kito kalibro. O kur dar sezoniniai verslai, kur gali ir pusmetį ar kelis metus ilsėtis, be jokių aktyvių veiksmų, tik grietinėlės graibymas.
Šiaip yra verslų, kuriems reikia nuolatinio stabilaus palaikymo, kontrolės. Pagalvok, kas gali įvykti per tas kelias savaites. Viskas. Grįš iš atostogų, o ten jau krachas. Yra tokių, kurie gali sau leisti visiškai atsijungti, bet arba jų darbai tokio pobūdžio, arba verslai visai kito kalibro. O kur dar sezoniniai verslai, kur gali ir pusmetį ar kelis metus ilsėtis, be jokių aktyvių veiksmų, tik grietinėlės graibymas.
Na , o jei nesusotja, irgi miršta.
Gal tas žmogus ir turtingas, gal jis ir aktyvus, bei jei jis nuėjęs visą gyvenimo kelią, aprūpinęs vaikus ir anūkus (dažniausiai) , pats nesupranta, kad jo gyveniams jau ribotas,kad pagaliau ir prasmės jam kaip žmogui nėra plėšytis, kai senukas nepastebi metų kaitos, jos grožio, realiai neturi visiškai NIEKO, be savo darbo, su žmona (jei jinai nepalikus dar) santykiai dažniau formalūs, abiems taip gerai, bet pasivaikščioti po parką tai kažin ar norėtų, kalbėt jau nėra apie ką, domina tik verslas, man toks žmogus apgailėtinas. Užstrigęs kažkur kitame laike, praeityje. Eik jau, eik, pensijinio amžiaus žmogaus verslas yra toks, kad jau jo niekas pakeisti negali kelias savaites, tai jei jam operacija, avarija, tai krachas tokiam versllui. Čia ne verslas kaltas ar jo pobūdis, bet pats žmogus, kuris yra įsitikinęs jog nepakeičiamas yra, kad tik jis gali, tik jis sugeba, sumanus verslininkas visada pasirūpins, kas jį gali pavaduoti, tik klausimas ar visi to nori.
Bet tu nori matyti, kad domina tik verslas ir nieko daugiau. Ką nori matyti, tą ir matai. Atmetant visokius darboholikus ir ligonius, kur tik darbas darbas ir nieko daugiau, ar reikia orientuotis tik į juos? Yra tokio būdo, temperamento žmonių, kurie nenustygsta vietoje, jei juos slopintum, susirgtų depresija, susinaikintų save, pradėtų destruktyviai elgtis savo ir kitų atžvilgiu. Tai jei galvos apie tai, kad rytoj ar po penkerių metų mirs, tai dar daugiau veiks, nes kiek daug nepadarė, nenuveikė, kiek daug dar gali nuveikti. Mano vyras pvz. iš tokių veiklių, net ne versle, o apskritai, jis nenori sėdėti gulinėti, gali sau leisti nurimti pusdieniui, dienai, jam sustojimas tolygu nelaimei. Visada kažką daro, veikia, daug skiria dėmesio vaikams, namams, visur jo pilna. Tai ten, tai ten, tai valgyt daro, tai siurbia, tai aplinką tvarko, tai dar kažkur. Ir kartais pasako, kad va, vyrai trumpiau gyvena, kad gaila, jei nespės ten ar ten, kiek dar daug norėtų pamatyti, pakeliauti, nuveikti. Tai ir yra variklis, kurio nenori stabdyti. Tokia žmogaus energetika ir būdas.
Papildyta:
Dar toks momentas. Tu labai koncentruojiesi į pensininkus. Aš apie juos nerašau, nes pensininkai visai kita kategorija. Šioje temoje orientyras būtent darbingo amžiaus ir ne pensininkai, joks ne saulėlydis.
Papildyta:
Dar toks momentas. Tu labai koncentruojiesi į pensininkus. Aš apie juos nerašau, nes pensininkai visai kita kategorija. Šioje temoje orientyras būtent darbingo amžiaus ir ne pensininkai, joks ne saulėlydis.
QUOTE(Subjektyvi @ 2014 06 30, 12:17)
Yra tokio būdo, temperamento žmonių, kurie nenustygsta vietoje, jei juos slopintum, susirgtų depresija, susinaikintų save, pradėtų destruktyviai elgtis savo ir kitų atžvilgiu. Tai jei galvos apie tai, kad rytoj ar po penkerių metų mirs, tai dar daugiau veiks, nes kiek daug nepadarė, nenuveikė, kiek daug dar gali nuveikti.
Svarbiau yra ne tai bėga ar nebėga, o tai, kodėl bėga. Jei žmogus save vertina ir mano, kad aplinkiniai jį vertina pagal tai, kiek jis padaro, tai praradęs galimybę daryti jis save pats ir susinaikina. Bet jeigu jis vertina save ne kaip "sraigtelį", o kaip žmogų reiklaingą aplinkiniams vien tuo, kad jis yra, net ir priverstinai sustabdyti tokie žmonės nepalūžta, o per kažkike laiko susiranda kitą sritį, kurioje vėl įsisuka.
Mano močiutė visą gyvenimą bėgusi, paskutinius 10 metų (nuo 85 iki 95) praleido ant lovos. Kai jau nustojo keltis, maniau, kad viskas, sunyks akyse. O ji ne - kiek atvažiuodavom, visų vardus žino, visų gyvenimais domisi, niekuo per daug nesiskundžia. Kažkada kalbant pasiguodžiau, kad tiek darbų darbuose, nu niekaip nespėju. Tai pasakė - tu, vaikeli, nesiplėšyk. Kiek aš per gyvenimą nudirbau, o tų darbų nei sumažėjo, nei pasibaigė. Bet sakau, močiute, pati gi irgi bėgote nesustodama. Tai va, sako, jauna durna buvau. Bet va, dabar numirti negaliu, kol su visais visko, kiek per tuos darbus nesustojau ir nepasėdėjau, nepasėdėsiu.
Jus norit, kad ambicingas, zingeidus zmogus nurimtu? Taip nebuna. Tokius zmones sustabdyti gali tik liga.
QUOTE(pagyvenus @ 2014 06 30, 12:56)
Svarbiau yra ne tai bėga ar nebėga, o tai, kodėl bėga. Jei žmogus save vertina ir mano, kad aplinkiniai jį vertina pagal tai, kiek jis padaro, tai praradęs galimybę daryti jis save pats ir susinaikina. Bet jeigu jis vertina save ne kaip "sraigtelį", o kaip žmogų reiklaingą aplinkiniams vien tuo, kad jis yra, net ir priverstinai sustabdyti tokie žmonės nepalūžta, o per kažkike laiko susiranda kitą sritį, kurioje vėl įsisuka.
Papildyta:
QUOTE(Tosk @ 2014 06 30, 13:15)
Jus norit, kad ambicingas, zingeidus zmogus nurimtu? Taip nebuna. Tokius zmones sustabdyti gali tik liga.
Tai, kad niekas nesako,kad jis nurimtų. Kalbam apie tai, kad žmonės nesugeba be darbo, verslų, taip nieko ir atrasti gyvenime, net jau visko turėdami, net jau galėdami sėmti pilnais delnais uždirbą gėrį, vistiek susiraukę, pikti, nelaimingi draskosi. Taip, kol sustabdo liga.
Liudna žiūrėti, kai renginiuose ir tokiuose sakyčiau rimtesniuose -vestuvėse, krikštynose, per mišias, per giminės balius, per kokius minėjimus, tėvų susirinkimus, net per laidotuvės, tokie žmonės išsijungia telefoną(kai kurie ne), bet matyt seka vistiek, žiūrėk jau neria per duris su telefonu, kai pati svarbiausia dalis, net per himno giedojimus, mišias. Apgailėtina. Valanda tylos sužlugdys verslą.
QUOTE(Tosk @ 2014 06 30, 13:15)
Jus norit, kad ambicingas, zingeidus zmogus nurimtu? Taip nebuna. Tokius zmones sustabdyti gali tik liga.
Tai čia ir kalbama apie atvejus, kad ateina laikas, kai nebeišgali tas žmogus mamutų vilkti. Bet jei nesiplėšytų, tai "uogytes rinkti" ir anūkams pasakas sekti dar dešimt-penkiolika metų galėtų. Bet kai jis pats tame vertės nemato, tai artimieji netenka to dešimtmečio buvimo su žmogumi, kuris brangus gi ne tik kaip mamutų nešėjas.
O kas blogai, jei pensijinio amziaus zmogus vis dar turi verslo idejas, kurias nori igyvendinti, jei jam tai teikia dziaugsmo? Seimos prie tokio gyvenimo tempo seniai jau priprate Galiausiai tokie zmones moka mokesciu, kuria darbo vietas.
Jie juk dar nemire
Galiausiai tokie zmones moka mokesciu, kuria darbo vietas.Jie juk dar nemire
Žmogaus temperamentas - tai jo būdas, savastis. Nei jam reikia kažką dirbtinai imituoti, nei ką. Suprantu apie kokius atvejus rašote, visko gali būti, bet nemanau, kad tai tendencija ir dauguma veiklių turi kažkokių problemų ar ieško kaip pasirodyti, kad privalomai jaustųsi reikalingi.
Aš esu net gi įsitikinusi, kad jūsų pateikti pavyzdžiai yra galbūt kažkokių konkrečių asmenų pvz., bet kiek man teko ir tenka sutikti, tikrai nesu sutikusi tokių siauro tipo lekiančių ir būtinai susuktais veidais. Kad negali gyventi be telefono, visur plepa, esu mačiusi, bet ten tokie laikotarpiai, kai viskas dega, o kai dega, tai atleistina ir suprantama. Bet kitais atvejais, dažniausiai, nėra vien tik darbas, tikrai ne. Dauguma turi pomėgių, vaikams, augintiniams ir namams skiria laiko, keliauja, sportuoja, užsiima pačiais įvairiausiais dalykais, o kur dar draugai, susibūrimai. Bent jau šeimis draugų rate visi seniai vedę, nei vieno išsiskyrusio, pas daugumą du trys vaikai, pas kitus ir keturi, veiklos kai tiek vaikų sočiai. Bandau greit permesti atminty kas kaip gyvena kiek teko matyti, na nėra tokių ribotų ir užsidariusių vien reikaluose.
Taip pat yra senolių, kur jų bendraamžiai jau seniai kapuos, o anie dar dirba, ir ne šiaip sau, o normaliai, kaip priklauso. Važiuoja automobiliu į darbą, kasdien, užima atsakingas pareigas, akys žiba, portfeliukas, šviesios galvos. Namie nupuštų, ta pensijinė tipinė veikla galioja, bet savaitgaliais, vakarais, na negali jie pasinerti į amžiną pasyvumą ir relaksą. Ne dėl to, kad kažkokie nenormalūs, bet jie nori save vis dar realizuoti, veikti.
Aš esu net gi įsitikinusi, kad jūsų pateikti pavyzdžiai yra galbūt kažkokių konkrečių asmenų pvz., bet kiek man teko ir tenka sutikti, tikrai nesu sutikusi tokių siauro tipo lekiančių ir būtinai susuktais veidais. Kad negali gyventi be telefono, visur plepa, esu mačiusi, bet ten tokie laikotarpiai, kai viskas dega, o kai dega, tai atleistina ir suprantama. Bet kitais atvejais, dažniausiai, nėra vien tik darbas, tikrai ne. Dauguma turi pomėgių, vaikams, augintiniams ir namams skiria laiko, keliauja, sportuoja, užsiima pačiais įvairiausiais dalykais, o kur dar draugai, susibūrimai. Bent jau šeimis draugų rate visi seniai vedę, nei vieno išsiskyrusio, pas daugumą du trys vaikai, pas kitus ir keturi, veiklos kai tiek vaikų sočiai. Bandau greit permesti atminty kas kaip gyvena kiek teko matyti, na nėra tokių ribotų ir užsidariusių vien reikaluose.
Taip pat yra senolių, kur jų bendraamžiai jau seniai kapuos, o anie dar dirba, ir ne šiaip sau, o normaliai, kaip priklauso. Važiuoja automobiliu į darbą, kasdien, užima atsakingas pareigas, akys žiba, portfeliukas, šviesios galvos. Namie nupuštų, ta pensijinė tipinė veikla galioja, bet savaitgaliais, vakarais, na negali jie pasinerti į amžiną pasyvumą ir relaksą. Ne dėl to, kad kažkokie nenormalūs, bet jie nori save vis dar realizuoti, veikti.
tema pakrypo jau apie kitokius vyrus....
