konfliktinės situacijos

Pastarąjį laiką nesibaigia konfliktai tarp manęs ir vyro ir nerandame jokio sprendimo. O prasideda viskas nuo bereikšmių smulkmenų.
Situacija Nr.1 - paprašau saviškio nueiti į parduotuvę, jis pasako, kad neturi grynų/smulkių - sakau, aš turiu. Pribėga vaikas su knygele įkyriai lipdamas ant kelių - pradedu jam skaityt, vyras sėdi lyg niekur nieko. Pašnairuoju ir nepatenkinta burbteliu - tai ko neini, nesuprantu? Lyg įgeltas pašoka, dar spėju paklaust, ar supykai dėl ko nors? trenkia durimis, išeina, grįžta. Aiškina, kad jam nepatiko situacija, jog aš pakėliau balsą ir išvariau jį be pinigų. Pasiuntu, nes gi galėjo pinigų paimt iš mano piniginės, galėjo atnešt rankinę ir bent jau neduot konfliktui pradžios dėl to mano pakelto balso. Vėliau situacija dar gražesnė. Iki vakaro pratempiam normalesnėj atmosferoj - nes gi šalia vaikas, jis pareiškia, kad vakare norės su manimi pasikalbėti ir viską išsiaiškinti. Bemigdydama vaiką pati užmiegu. Prabundu 12 nakties jam trenkus balkono durimis - išėjo parūkyti. Žvilgteliu, mūsų lova nepaklota, nueinu į tualetą ir atgal pas vaiką. Iš balkono atsliūkina pas mane - klausia - ar čia miegosi? Atsakau - TAIP! Tada jis pagrasina išvažiuot į kitą mūsų butą, kitam mieste. Nekreipiu dėmesio, galvoju, gąsdina. Užlūžtu, rytoj gi į darbą.Pe rmiegus girdžiu - tau buvo duota 15 min., nepriėjai, neatsikėlei, nepakalbėjai, todėl išvažiuoju. Sugelia širdį, rėžiu atgal - ir dink! Viskas. Nebeužmiegu, nebesuprantu, kas kodėl. Paryčiais pramiegu darbą. Kaupiasi jam neapykanta.
Begalės tokių situacijų. Visų pradžią jis įvardina mano pakeltą balsą. Pasekoje - išvažiuoja į kitą butą. Aš to pakelto balso nematau. Retkarčiais norėtųsi, kad būtų nuovokesnis. Po to seka ilga ilga tyla, kurią pertraukiu aš. Skambinu, kalbamės. Pykstu dėl tokio elgesio. Atšąlu ir mažiau pasitikiu savo žmogum. Girdžiu priekaištus, kad nesu jam švelni, jam labai to iš manęs trūksta. O mano švelnumas po tokių situacijų tikrai blėsta. Kažkoks užburtas ratas. Pavargau nuo tokių nesąmonių, jau iš tikrųjų noris, verčiau jis aname bute dažniau liktų. Kaip iš visų tų situacijų išeiti?

Abu kaip mazi vaikai...Nors patys vaiku turit.Pagarbos ir meiles vienas kitam reiktu,daugiau nieko ir patart neimanoma

Buvo ir pas mus toks periodas, kai riejomes del bet kokios smulkmenos. Abu su vyru padareme isvada: priezastis slypi kur kas giliau, barniai - tik pasekme. Taigi pameginome pasisneketi ir issiaiskinti tas priezastis. Po to buvo geriau. Bet priversti vyra pasisneketi nepaprastai sunkus darbas

pažiūrėkit vyro akim. siūlo sprendimą, išsiaiškinti viską vakare, ne prie vaiko. jūs užmiegat ir vieninteliai žodžiai yra patvirtinimas, jog nenorite nieko išsiaiškinti,užsispyrusi miegate vaiko kambaryje, erzinate jį ssakydama dingti.
iš tikrųjų, maža vyrų, kurie ieško galimybės kalbėtis. santykiuose nekalbėjimas atneša pražūtį.tad sugebėkit perlipti per save ir nevaidinti miegančios karalienės.daugiau meilės ir supratingumo.

Suaugti pačiai.

taip, dėlioju pliusus, ką gero mes turime. To gėrio yra. Bet... jei tik konfliktinė situacija - tai ji man patampa mistika. Nebesuprantu jo elgesio, reikalų svarbumą matyt rikiuojam kitaip. Nevaidinu miegančios gražuolės - tiesiog iš tiesų po darbų, vakarienės, vaiko priežiūros - būna, kad kartais, retkarčiais, o pvz. tą kartą tiesiog nelemtai užmigau. Suprantu, kad tai gali atrodyt kitaip. Jam buvo laisvos dienos. O aš smigau. Prabudus pirmoj eilėj pagalvojau apie darbą, o konfliktas pasirodė smulkmė, palauks. Jam - ne į darbą. Taip ir prasilenkiam. Matyt trūksta man jėgų ir nuolankumo. Nespėju suktis tarp vaiko, vyro ir buities. Pavargstu. Ne kartą sakau, kad norėčiau kokį vakarą sau leisti pasėdėti. Nesinori tų smulkmenų aiškintis iki begalybės. Tiesiog norėtųs kad jos ir būtų smulkmenų vietoje. Bet... deja... išsigimsta iki nerealaus burbulo. Sugadinami ateinančių kelių dienų planai. Viena iš išeičių matyčiau netgi ne tai, kad būtina narplioti visas tas smulkmenas, o tiesiog... sugebėt man peržengt save, apkabint, pasakyt kokį švelnų žodį. To dar nesugebu. Gesinti turbūt nemoku, o bent vienam iš mūsų to reikia. Išspausti iš savęs švelnumo kritiniais momentais. Tėvas patarė - būk kvaila, iš to labiau laimėsi. Sakyk švelnius žodžius ir ramink jį. Neieškok tiesos, jos nėra. Nesiaiškink - o iškart eik pati atsiprašinėti. Dar sunku tai suvirškint. Ir daktarais žaisti nemėgstu. Beverčiai narpliojimai niekur nenuveda. Matyt šeimoje pernelyg mažai spinduliuoju meile. Tie išvažiavimai mane užmuša. Jaučiuosi taip nestabiliai, jog gali leist sau palikt mane bet kada.

jau tokie tie vyrai yra,tik jie vieni pavargsta,o dar sokinek kaip apie mazvaikius.kartais persasi tokia nuomone,kad vienu mamu vaikai yra,nes vaika pamigdyti,ar paguldyti jiems kaip ir nepriklauso.jiems priklauso tik prie televizoriaus drybsoti

Bet kad be to išvažiavimo vyro nematau daugiau jokių aš čia bėdų, neskaitant, kad abu turbūt pavargot nuo vienas kito tokio elgesio Šiaip tai sliekų užpakalyje ieškotės ir tiek.

išvažiavimai sugadina mano planus. Sekančią dieną jis turėtų pabūti su vaiku, tuo tarpu jam išvažiavus man skubiai tenka ieškotis, kas galėtų jį pavaduoti, kaip eiti į darbą, į naujametinį vakarėlį su bendradarbiais (žinojo, kaip aš to laukiu!bendradarbiams pati užgarantavau, kad tikrai būsiu!) Skambinu, šnekinu VISADA aš (kaip man tai atsibodo... o kitaip - gali stoti ilgiausia tyla). Į savo pažadus pažiūrėti jis sako - kad vaikas jam, skirtingai nei man, būtų pirmoje vietoje. Nors buvo su juo sutarta, kad pažiūrės - čia aš įžvelgiu ir šiek tiek keršto arba pamokymo. Išvažiavimų esmė ta - kad jis atsikrato atsakomybės, užkrauna man papildomų problemų, sujaukia planus, nes vaikas jei ne su tėvu, tai su manimi tikrai turės likti. Žodžiu - nepasikalbėjai, tai ir lik sėdėti, nuo vaiko niekur nepabėgsi, niekur neisi, tavo vieta - tik čia, čia, čia... Tai mano bausmė. O aš - galiu sau leisti pakilti ir išlėkti... Pasitikėjimas tiesiog blėsta. Negaliu nieko planuotis. Aišku, pirmoj vietoj man taip ir pasilieka pareigos. Negaliu leist sau jų nusimest, kokia situacija bebūtų... Kartais dėl to gaila

Koki susiradot,toki ir turit.Bet jei jusu tinginys,tai nereiskia,kad visi tokie

Susiraskit valandinę auklę. Susiraskit, kad su vaiku gali pabūti.
Galų gale - važiuokit į vakarėlius su vaiku. Nors valandžikei, nors pusvalandžiui.
Ką daryti, jei gyvenate su avinu?

deja mano net labai geras,o tik apibendrinimui parasiau,nes dauguma tokiu yra