As visada tikejau, kad niekas nevyksta siaip sau...yra viskam paaiskinimas...Gal kaip sakai,paprasciausiai nelaikas...arba zmogus save apgaudineja(is baimes ar kitu priezasciu vedinas) ir ne taip prioritetus susidelioja
Musu paskutini karta, irgi, tai vyras daug dirbo, tai as darba pakeiciau..ir vis kazkaip mum nesusideliodavo nuvykimas pirmam vizitui i Graikija...Bet pries 2 sav. atostogas vyrui sakau, turim 2 savaites, is ju galim paskirti laika nuvykti pas daktarus...Vyrui aisku netiko ta mintis is pradziu...bet paskui pakalbejom, kad gal mes ne tuos dalykus i pirmas vietas statom, kas mum is tikro svarbiau? Ir viskas susideliojo...ir paatostogavom, tik tada aisku keliose salyse, ir aplankem daktaryte, pasidariau fystero...Ir po to buvom jau procese...lb greitai vaziavau atgal pasiimti savo zirniuku, o ir darbe, kad ir naujame, pasakiau...man reikia keliu dienu laisvu....
Aisku, situacijos skirtingos musu...bet patarciau nors bent karta pabandyti...gal to karto jum ir uztektu savo stebukliukam sulaukti....
Buvo tikrai skaudziu kritimu , bet po to 7-ojo laimingojo pamirsau visas asaras,kancias, nusivylimus...dabar pilna tik geru emociju ir praeities prisiminti nenoriu...
Kainavo musu maziukai mum visko daug...bet jie viso to verti...tokia jau ju atejimo kaina i musu seima...Mes tik dziaugiames, kad va...PAGALIAU...
Jau daugiau zmoniu pasakom savo naujienas, keista jaust, matyt, kai zmones iki asaru susijaudina/dziaugias musu laime.
Doviem, linkiu jum nebijoti ir rasti jegu, galimybiu bent vienam bandymui