Labas vakaras, nestuliukai
Bandau pasakoti savo gimdymo istorija
Jei kuri prisimena, kad po eilines ginekologes apziuros buvau paleista namo su 5 cm atsidarymu (tai buvo pirmadieni), su gydytoja susitarem, jei iki treciadieni nepagimdysiu, vaziuoju i AK ir tada ziuresim, ka cia toliau daryt. Taip ir pravaiksciojau pirmadieni, anradieni dar pasikarsciau po spintas, nuvaliau dulkes, nuvaziavom su vyru i Akropoli jam batu nupirkt
Buvau baisiai patenkinta, kad dabar kojos jo nesals
Vakare, kai atsigulem miegot, dar pagalvojau, kad isvis nieko nejauciu, turbut su pilvuku vaiksciosiu visa amzinybe.
1.45 Staigai pasoku is lovos griebdama vyra uz rankos, o tas pasoka taip, kad net koja jam susuka. Sliukstelejo vandenys, o man labai gaila buvo lovos ir tik isvakarese pakeistos patalynes
Abu pradedam desperatiskai ruostis, aisku, as savam repertuare, uzsimaniau wc pasedet
(paskui gydytoja pasake, kad visa laime, jog tulike nepagimdziau
), galva issiplaut, nes juk paskui nebus kada
Zodziu, kol ruosemes, po trupuciuka pradejo maudent man viska.
2.30 Mes AK priimamajame. Zmoniu nera, tik kazkokie du vyrai sedi, o palatoj kazkokia moteris, kuri, neva ju, ten jau 40 minuciu. Man jau darosi visai nejuokinga. Vyras nervuojas. Skausmeliai uziena tokie, kad akyse aptemsta tiesiogine ta zodzio prasme. Bet tarp saremiu tai dar visai nieko
Pagaliau sesele isnese dokumentus. Pasirasiau. Einu i palata, lipu ant kedes, taip nemalooooniai tikrina kakleli, tikrina maziuko tonus, saremiai jau tokie "nevaikiski" uzeina
Dokumentu jokiu nepildziau, viska dare gydytoja su sesele, matyt jau mate, kad as ne toj kondicijoj ir bijojo, kad priimamajam nepagimdyciau
(dar sugalvojau paklaust ar priklausys man epiduras
)
Gydytoja mane ciumpa uz parankes ir begam i gimdykla Nespejau net persirengti, ejau per koridoriu su kojinem, o gimdziau su ta maikute, su kuria atvaziavau ir su liemenuku
O cia tai ir prasidejo visi smagumai
Ant tos kedes-stalo man liepe taip issiriesti, kad dabar, turbut, isproteciau save pamacius tokioj pozoj
Buvo baisiai nepatogu.
Isklausiau gydytojos instruktaza - "kai uzeis saremis ir noresi kakot - kakok"
Uzeina saremis, as puciu iz zandus, stengiuos nerealiai
Vienu metu jau visiskai buvau praradus vilti ir pasitikejima savim, kazkokia nenormali silpnumo akimirka uzejo, tai gydytoja paragino negaileti saves, juk mazylis jau cia pat, o as spaudziu jo galva, tada jau stengiausi is paskutiniuju. Gaudau dar viena saremi ir staugdama ant viso akusto (tada buvau vienintele gimdyve) pajuntu diiideli palengvejima.
3.47 Pamatau slapia, silta melyna kamuoliuka ir po sekundes ta garsuji "veee veeeee" Tai mano moliugelis!!! Kazkokie keisti jausmai apima, gyvenimas apsiverte aukstyn kojom, dar nesugebu suprast, kas as jau mama, kad tai taip ilgai lauktas MUSU vaikelis! Akusere paduoda man ji, priglaudziu prie saves... gyvenimo pilnatve
Zinokit, geda pasakyt, bet nezinau, per kiek tiksliai saremiu as "iskakojau" savo moliugeli, viskas taip greitai, kad puses visko neprisimenu
Tai vat tokia mano ta naujo gyvenimo pradzios istorija.
Man labai tai svarbu ir tikiuosi, kad tikrai labai geros tos rankos bus 
.
O dabar aukit sveiki ir stiprūs 
