Mėnesiai tolyn skuba it dienos, tik stabtelėjusi įvertinu, kad prabėgo ne viena diena , o ir ne vienas mėnuo.. Atrodo taip stipriai saugau laiką, planuodama net minutes, o atsisukus suprantu - išbarsčiau...
Jei moteris nori būti neištikima, tai padarys net pro rakto skylutę 
Jei bendraudamas su moterimi nepastebėjai, kuo ji apsirengusi, o liko atmintyje tik jos žavesys, mintys, veidas, akys. Vadinasi ji - tobula. 
Pierre Cardin
Vaikščiodamas į bažnyčią tu esi krikščionis ne labiau, nei stovėdamas garaže esi automobilis.
Tik kas kartą buvo meilužiai negali būti draugai - jiems belieka būti arba meilužiais, arba priešais.
Draugai - tai dievo atsiprašymas dėl jūsų giminaičių.
Wayne W. Dyer
Pierre Cardin
Vaikščiodamas į bažnyčią tu esi krikščionis ne labiau, nei stovėdamas garaže esi automobilis.
Tik kas kartą buvo meilužiai negali būti draugai - jiems belieka būti arba meilužiais, arba priešais.
Draugai - tai dievo atsiprašymas dėl jūsų giminaičių.
Wayne W. Dyer
Žinau, kad Dievas neužkraus man tokios naštos, kokios negalėsiu pakelti. Tik norėčiau, kad Jis taip manimi nepasitikėtų 
(Motina Teresė)
(Motina Teresė)
Kartais užtenka vieno saulės spindulio
"Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas laba diena ir keletas labas vakaras. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek pralaužti tarpusavio ledų.
Kiekvienas sau mąstė: Galėtų jis prie manęs prieiti. Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
Kokia ji saulė?
Nuostabi Tai gyvenimas, atsakė sumišęs barsukas.
Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje Norėčiau pamatyti saulę atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome? "
--Bruno Ferrero. Kartais užtenka vieno saulės spindulio.
***
"Gerumas - kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurios gali klausyti kurti."
--K. Bou
***
Kai gyvenimas sunkus
"...Kai gyvenimas pasidaro nepakenčiamai sunkus ir apima juodžiausia neviltis, regisi, kad žengus dar vieną žingsnį, nukrisi į bedugnę. Ir gerai. Užsimerk ir ženk tą žingsnį, pasiduok, leisk sau kristi, nesipriešink. Ir tada įvyksta stebuklas krentant tave pasičiumpa galinga banga ir bloškia atgal į siautulingą gyvenimo vandenyną "
--E. M. Remarkas
Papildyta:
Vaiko delnuose
Tik vaiko delnuose, tuose mažučiuose delniukuose, gali sutilpti tiek daug. Ten rado sau vietą meilė, tikėjimas ir paguoda. Prisiglaudė supratimas ir atjauta. Prieglobstį sau susikūrė gerumas ir šiluma. O delnai atrodė tokie maži Kaip ir mažylio širdutė, rodos tokia mažutė, bet čia telpa dar daugiau nei delnuose. Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus
"Kartą gyveno du ledokšniai. Susidarė jie gilią žiemą giraitėje, kalno atšlaitės oloje, tarp įvairiausių kelmų, šakų ir uolų.
Tačiau vienas kitam jie buvo pabrėžtinai abejingi ir jų bendravimas dvelkė šalčiu. Keletas laba diena ir keletas labas vakaras. Ir daugiau nieko. Jiedviem taip ir nepavyko nors kiek pralaužti tarpusavio ledų.
Kiekvienas sau mąstė: Galėtų jis prie manęs prieiti. Bet ledo luitai patys sau vieni negalėjo nei prieiti, nei nueiti.
Niekas taip ir nepasikeitė, ir ledo luitai dar labiau užsisklendė savyje.
Toje pačioje oloje gyveno barsukas. Vieną dieną jis neiškentė:
Kaip gaila, kad turite čia tūnoti. Tokia nuostabi saulėta dienelė!
Ledo luitai skausmingai sutraškėjo. Nuo pat vaikystės žinojo, kokia pavojinga jiems saulė. Tačiau visų nuostabai vienas iš luitų paklausė:
Kokia ji saulė?
Nuostabi Tai gyvenimas, atsakė sumišęs barsukas.
Ar negalėtum praardyti skylės urvo viršuje Norėčiau pamatyti saulę atsiliepė ir antrasis luitas.
Barsukui nereikėjo to kartoti. Tučtuojau tarp šaknų jis praardė plyšį, ir šilta švelni saulės šviesa auksine banga užliejo urvą.
Po kelių mėnesių, vidurdienį, saulei įšildžius orą, vienas ledo luitas pastebėjo, kad pradeda po truputį lydytis ir tirpti virsdamas skaidriu balokšniu. Dabar jis jautėsi kitaip ir jau nebebuvo tas pats ledo luitas kaip anksčiau. Lygiai tokį pat nuostabų atradimą išgyveno ir antrasis. Diena po dienos iš ledo luitų tekėjo vandens srovelės, plūsdamos prie olos angos, kur pamažu telkėsi krištolinis ežerėlis, atspindintis dangaus žydrynę.
Ledo luitai dar tebejuto savo šaltumą, lygiai kaip ir savo trapumą, vienišumą, nerimą bei nepasitikėjimą. Tačiau jie suprato, kad yra panašūs ir vienas kitam reikalingi.
Prie ežerėlio numalšinti troškulio atskrido du dagiliukai, vieversys, dūzgė vabzdžiai, maudėsi pūstauodegė voverė, ir du ledo luitai, regėdami kitų laimę, suprato turį širdį.
Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasisveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingi. Tai kodėl mes to nedarome? "
--Bruno Ferrero. Kartais užtenka vieno saulės spindulio.
***
"Gerumas - kalba, kuria gali kalbėti nebyliai ir kurios gali klausyti kurti."
--K. Bou
***
Kai gyvenimas sunkus
"...Kai gyvenimas pasidaro nepakenčiamai sunkus ir apima juodžiausia neviltis, regisi, kad žengus dar vieną žingsnį, nukrisi į bedugnę. Ir gerai. Užsimerk ir ženk tą žingsnį, pasiduok, leisk sau kristi, nesipriešink. Ir tada įvyksta stebuklas krentant tave pasičiumpa galinga banga ir bloškia atgal į siautulingą gyvenimo vandenyną "
--E. M. Remarkas
Papildyta:
Vaiko delnuose
Tik vaiko delnuose, tuose mažučiuose delniukuose, gali sutilpti tiek daug. Ten rado sau vietą meilė, tikėjimas ir paguoda. Prisiglaudė supratimas ir atjauta. Prieglobstį sau susikūrė gerumas ir šiluma. O delnai atrodė tokie maži Kaip ir mažylio širdutė, rodos tokia mažutė, bet čia telpa dar daugiau nei delnuose. Įdomu kodėl kai augame iš tų gerumo delnų tiek daug išbarstome? Kažkam veltui parduodam tikėjimą ir atsainia ranka numetam meilę Eidami trypiam tai, kas buvo kruopščiai saugoma. Mindom pasitikėjimą. Ne, ne savim, o kitų žmonių pasitikėjimą mumis. Kaip apgailėtinai kvaila
O kai sutinkam žmogų, kuris butų vertas tavęs ir to viso gėrio, kurį kažkada turėjai tegali jam pasiūlyti likusius trupinius. Tuomet slapta kamputyje svajojam kaip butų gera atiduoti daug daugiau nei juoką, daugiau nei gražią šypseną, norisi atiduoti tai, kas tikra jausmus. Juk gera padavus ranką kartu su ja atiduoti viską, kas sutilpo į vaikiškus delnus
Niekada neturėtume leisti mūsų įžeidinėti dėl "to ar ano", nes visada yra galimybė, geresnė už šias dvi.
/M. P. Folet/
/M. P. Folet/
QUOTE(liūtuke @ 2012 03 03, 16:32)
Mėnesiai tolyn skuba it dienos, tik stabtelėjusi įvertinu, kad prabėgo ne viena diena , o ir ne vienas mėnuo.. Atrodo taip stipriai saugau laiką, planuodama net minutes, o atsisukus suprantu - išbarsčiau...
Labai teisingi zodziai...
Išmintis teigia - būk atsargus - Neleisk moteriai pravirkti. Todėl, kad Dievas skaičiuoja jos ašaras. Dievas moterį sukūrė iš vyro šonkaulio Dievas moterį sukūrė ne iš kojos, kad nebūtų pažeminta, ne iš galvos, kad nebūtų per daug išaukštinta. Bet iš šono, kad būtų vyrui prie šono, kad būtų lygi su juo. Iš šonkaulio, kuris po vyro ranka, kad vyras ją apgintų. iš širdies pusės, kad būtų mylima
Labai man patinkantis
Tėtis man sakydavo: "Papuolęs į automobilių spūstį ar į kritinę situaciją...būk ramiausiu žmogumi ir tu rasi išeitį iš susidariusios padėties".
/R. Džiulijanas/
Tėtis man sakydavo: "Papuolęs į automobilių spūstį ar į kritinę situaciją...būk ramiausiu žmogumi ir tu rasi išeitį iš susidariusios padėties".
/R. Džiulijanas/
Laiko akimirka yra kaip trupinėlis aukso: brangink ją, saugok, nes ji prabėgs ir nebegrįš
- Loi Čingjuenas
Sakau- tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla, valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai.... argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?.....
Sakinys is "ruskoje radijo", verciu:
Priprantu prie krizes: valgau suri su pelesiu, geriu pasenusi vyna, vazineju automobiliu be stogo
Priprantu prie krizes: valgau suri su pelesiu, geriu pasenusi vyna, vazineju automobiliu be stogo
