laba

, na kai as buvau maza, pas mus namie visada buvo sunelis. Todel visada man jo ir truko

. Mano pirmagime laaabai bijojo sunu, kai nuvaziuodavom pas draugus, kur buvo mazas suniukas, kuris noredavo su ja zaist, ji klykdavo is baimes

. Ir ka, nusprendziau isigyt suniuka ir ziuret kas bus, blogiausiu atveju musu mociute buvo pasiruosus tuo suneliu pasirupint. Taigi rezultatas toks, kad po savaites mano mergaite jau be jokios baimes eidavo prie kitu sunu

. Ji suprato kad suo neblogas zaidimu draugas ir kad nieko blogo jis nedaro. Daba jau atvirksciai rei aiskint kad ne visus sunelius galima buciuot, ir kad negalima lyst prie nepazystamu

. O va antroji mano panele tai isvis negali be suns, ji tikriausiai su juo ir miegotu, kai sese darzely, jis geriausias jos draugas. Zuvus pirmam musu suneliui iskart isigijom kita (4men), jokiu problemu tame nematau

, suspeju ir su dviem panelem pazaist ir suniuka i kiema isvest