QUOTE(jurgaite @ 2012 03 11, 14:14)
Alfija, puikiai suprantu, apie ką nori pasakyti. Išgyventa su Pipiriuke ir suprantama. Tiesiog jie nelabai jaučia savo ego. Ir jiems tas Aš ir iš to išplaukiantis darau ką sugalvojau, yra prienamiausias būdas pajusti bent truputį save. O kad pajusti, jam reikia labai stiprių dirgiklių, kurie mums atrodo per stiprūs. Čia gal palyginčiau su rankų pjaustymusi?
Tai aš labai gerai suprantu, kad tame NORIU aš turiu dalyvauti kaip galima mažiau, na iššalies daugiau. Kaip ir paliepimus , kad jis kažką turi padaryti nebubinti kas trys sekundės. Bet su tuo dorotis ir yra sunkiausia. Visa tai mane labiausia už tų virvučių ir tampo.
Ir dar yra tokie momentai globoj- sakykim visi žino koks tas vaikas yra VTAT, globos namai, specialistai. Bet kai jis taip gerai orientuojasi toj erdvėj- pasiklys, reiks ieškoti- AHA sakys, matai šitokį gerą vaiką, kokia gi ji globėja. Kažką tikrins, kontroliuos- malonumas menkas. Tai tas toks poreikis jį daugiau ganyti išplaukia dar ir iš to. Gi kaip pas mus yra- kur besikreiptum pagalbos- pirmiausia reik išklausyti tai, kad tu esi pats labai blogas, beveik žvėris, kažką matyt padarei.
Kam gi įdomu kie tas vaikas su tavim gyvena. Vat tas nesupratimas labai apsunkina . Gi niekas nevertina to, kad vaiką paėmė svetimą. Viskas prasiseda nuo priekaištų. Kiek teko bendrauti su įmote vaiko- tai ji ieškojo pagalbos, kreipėsi į jas per tuos penkis metus daug kartų- be priekaištų ir asmeninių užgauliojimų nieko ir nepatyrė. O ta problema gi galėjo būti išspręsta.
Čia kaip su ta Ieva, iš paramos vaikams centro. Tas vaikas pas mane ir kojų dar neapšilęs- o ji ieško mano bendravimo problemų. Ir rasti niekaip negali. Nepajėgi buvau papsakoti jog vaikas pas mane iš pradžių mėnuo, paskui du, paskui trys ir aš pakeičiau psichoterapeutą. Vaikui. Kai pasakojau ir PPT ir va dabartiniam- juokiasi visi. Kokios dar bendravimo problemos adaptaciniu periodu- jų nebūna. Aš tai žinau. O va Ieva ne. Bet ji teikia pagalbą. Va tokios kokybės.