globėjai plepa toliau

Pats teisingiausias, realistiškiausias ir aišku liūdniausias situacijos įvardijimas. Ko gero aš intuityviai, Dainiui ir suformavau jo istoriją ir išmokiau ją priimti ir tebemokau toliau. Vieną vakarą sėdi jie visi trys ant sofos išsidrėbę tai apsikabinau tetį ir sakau- pažiūrėk kokius dudndukus mes su tavim išauginom. Dainius iš karto sako- aš tai ne iš jūsų šeimos. Nes žodis dundukas jam nemalonus ir dažnokai jo adresu vartojamas. Žagtelėjau net. Bet apsidžiaugiua tuo realistiškumu kuris eina iš jo pasąmonės. Ir gerai.Neleidžiu jam įsisiurbti ir įsikabinti į mus o ruošiu jį gyventi atskirai ir savarankiškai ir mes tiesiog liksim vienais iš daugelio kurie jam padės jeigu bus vertas tos pagalbos. Mokau kad nuo jo priklauso kaip žmonės elgsis su juo. Atradau keistą dalyką- kai kurie būdami 50-ies dar negali priisiimti atsakomybės kad tik nuo jų pačių priklauso kaip elgiasi su jais kiti. Ko norėt iš vaiko.

Tu tiesiog šaunuolė. Dainiui mokytis , ruoštis gyventi savarankiškai yra labai svarbu. Kažkurį vakarą galvojau, kad va jei tau taip na ne Dainius, koks kitas būtų- tai su tao gebėjimais ir ta energija tai...o paskui kažkaip supratau jog kiekvienas intuityviai pasirenkam, arba gyvenimas mums parenka tą ir tuos, kuriems mes galim padėti arba išbūti, išgyventi. Kažkaip taip suveda.
Na, kad 50 išmoktų gyventi taip, kaip jie niekada nemokėjo- yra jau vėlu patys save nusirašę žmonės.

Tai aš labai gerai suprantu, kad tame NORIU aš turiu dalyvauti kaip galima mažiau, na iššalies daugiau. Kaip ir paliepimus , kad jis kažką turi padaryti nebubinti kas trys sekundės. Bet su tuo dorotis ir yra sunkiausia. Visa tai mane labiausia už tų virvučių ir tampo.
Ir dar yra tokie momentai globoj- sakykim visi žino koks tas vaikas yra VTAT, globos namai, specialistai. Bet kai jis taip gerai orientuojasi toj erdvėj- pasiklys, reiks ieškoti- AHA sakys, matai šitokį gerą vaiką, kokia gi ji globėja. Kažką tikrins, kontroliuos- malonumas menkas. Tai tas toks poreikis jį daugiau ganyti išplaukia dar ir iš to. Gi kaip pas mus yra- kur besikreiptum pagalbos- pirmiausia reik išklausyti tai, kad tu esi pats labai blogas, beveik žvėris, kažką matyt padarei.
Kam gi įdomu kie tas vaikas su tavim gyvena. Vat tas nesupratimas labai apsunkina . Gi niekas nevertina to, kad vaiką paėmė svetimą. Viskas prasiseda nuo priekaištų. Kiek teko bendrauti su įmote vaiko- tai ji ieškojo pagalbos, kreipėsi į jas per tuos penkis metus daug kartų- be priekaištų ir asmeninių užgauliojimų nieko ir nepatyrė. O ta problema gi galėjo būti išspręsta.
Čia kaip su ta Ieva, iš paramos vaikams centro. Tas vaikas pas mane ir kojų dar neapšilęs- o ji ieško mano bendravimo problemų. Ir rasti niekaip negali. Nepajėgi buvau papsakoti jog vaikas pas mane iš pradžių mėnuo, paskui du, paskui trys ir aš pakeičiau psichoterapeutą. Vaikui. Kai pasakojau ir PPT ir va dabartiniam- juokiasi visi. Kokios dar bendravimo problemos adaptaciniu periodu- jų nebūna. Aš tai žinau. O va Ieva ne. Bet ji teikia pagalbą. Va tokios kokybės.

Su psichologais kažkokia negera tendencija... Vienos trylikinis vaikas į mokyklą metai neina, nesusitvarko, kita nuo meilužių vaikus gimdo ir vyrui smegenis pudrino (tik pirmas, kaip vėliau paaiškėjo- jo), trečios, kuruojančios stop patyčioms mokyklose projektą, dukterei, keturiolikinei per plauką bylos neiškėlė už išties žiaurias patyčias. Ir visa tai pažįstami, ne VBS

man kai pradeda girti Dainių, tai aš linkčioju- ačiū, ačiū -tipo aš suprantu tai kaip pagyrimą man, sakau-labai sunku buvo bet įveikiau. Jeigu bando akis pūsti- tipo norėjo pasakyti kad vaikui meilės daugiau reikėtų, tai užbėgdama už akių visasa sakau- mano nuopelnas kad jis toks, ir dar visos šeimos narių be jų nebūtų pavykę, dar gerai kad teta vasarai paima, nes būčiau atsisakius jau seniai. O pagalbos tai jokios , bet vėl pasikartosiu- reikia apie save turėti gerą nuomonę, meilę sau gerą savivertę ę ir vis prisiminti kad tiek kiek mes padarom dėl tų vaikų tai visos ciocės iš VTAT ir Gerovės ar kitokių centrų-tai juk nepalyginsi jų nuopelno. Aš mane persekiojančiai socei pasiūliau Dainiui rasti rėmėjus į privačią krikščionišką mokyklą nuo kitų mokslo metų-va būtų konkretus reikalas dėl vaiko ( taip ir įvardijau)-dingo kaip dūmas jau ir tikiuosi ilgai nesirodys .

tai asmeninį gyvenimą jos tegu gyvena kaip išmano. Ir pas psichologes gali namuose gyventi vaikai su sutrikusiu elgesiu. Esmė ne tame. Esmė kad ne profesionalės. Jei pas mane šeimoj atsirastų koks šizofrenikas- nemanau jog jo psichiatru galėčiau būti aš pati. Tai taip ir su psichologėm.
Papildyta:


iš VTAT pusės pagalbos žinai labiausia kokios norisi- kad NETRUKDYTŲ.

Alfija, apsirgot ar ruošiatės šeimos pagausėjimui?

ruošiuosi. Ir dar kaip. Pažymas iš naujo renku. Vaikus auklėju senuosius. Mokomės. Vis tiek leliuko noriu. Patarimų dėl vaiko amžiaus girdžiu iš visų pusių. Vienos sako- imk kūdikį, kitos sako imk trimetį, ir tame tarpe mėnesių variacijų daug. Visokius privalumus nuo kiekvieno amžiaus tarpsnio dėsto. Aš joms sakau- kai man daugiau neduos, tai bus jums imk imk...o ir šiaip nagi galiu paimti tik tai ko duos ir ko yra. O šiaip laikinosios globos nebijau. Matyt savo jau atbijojau kol Duksio tęsėsi dešimtmetį ta laikinoji globa.

Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikutis atėjo į šeimą būdamas vos metukų ir kad mums dar buvo galimybė pabūt kartu. Kai parsivežėm jis nevaikščiojo, nekalbėjo, nemokėjo net savarankiškai buteliuko laikyt. Bet va tie visi dalykai, kurių mes mokėmės kartu ir sparčiai, lygiai taip pat sparčiai mus surišo. Dar buvo vasara, dukra nuolat buvo kartu. Tai ir jų bendravimas mezgėsi labai greitai.
O laikina globa... aš pati jos atkakliai prašiau, kad tik greičiau vaiką parsivežt į namus ir tada laukti nuolatinės globos nustatymo. Nemoku aš mylėti savaitgaliais... mums ir mėnesio tokio bendravimo buvo gana.

už taigi kad norisi kuo greitesnio proceso. Kad paskui jau viskas vyktų be jokių trukčiojimų. Kada lankėm savo mažių, ėmėm į svečius- tokia tvarka. Tai vaikui ramybės labai nepridėjo. Aš jį lankiau du- tris kartus savaitėje, bet tas laukimas, negalėjimas užmigti ten, tas nerimas- ar tikrai, nu ar tikrai jį paims, nepamirš. Mane tai laiko trūkumas vargino, o vaikas kiek visko pergyveno- prie visų esamų, turimų tai dar papildomi nervai. Kam? O kadangi jis jau mokinukas- tai tas vežimas atgal sekmadieniais. Tai nuo ko pradedi globą- tai pirmiausia iškabini pasėkmes to- kad tu lankei. Ir viskuo rodei, kad tavim irgi taip pasitikėti tai negali- juk tu irgi pradėjai bendravimą nuo to, kad vežei atgal. Vaiko galvelėj tai taip fiksuojasi. Jam niekaip nepaaiškinsi jog esi bejėgis prieš įstatymą. Pagal ką tokią naują tvarką yra nustatę ir į ką ji yra nukreipta- aš nesuprantu.

Mes nesivežėm namo. Niekas nebūtų leidęs. Lankėm jį kūdikių namuose. Bet kas savaitgalį po 600 km nuvažiuodavom, vardan tų trumpų pasimatymų. Kelionės ir žinojimas, kad vėl reikės jį ten palikti mano šeimai buvo sunkios. Gyvenom nuo važiavimo iki važiavimo, visa kita buvo antram plane. Nepaisant viso to, matau vieną pliusą, kad turėjom progą pažinti savo vaiką jo aplinkoj.

o aš tokios galimybės neturėjau, todėl kad jis ne toks ir kvailas buvo, kad elgtis kaip nors ne taip, kaip jis galėtų nepatikti ir jo neimtų. su mažiuku gal kiek kitaip. Tas toks lankymas naudos nedavė niekam, nei jam nei man.