Onkologinės ligos 4

Džiaugiuosi už judvi su mama ir... pavydžiu.

______________________

Mes irgi ką tik praėjome techninę apžiūrą. Tai jau antroji. Viskas lyg ir normos ribose, tačiau vėžio žymens tyrimo rezultatai neramina – yra padidėjimas, lyginant su pirmuoju tyrimu. Jei tai ne tyrimo klaida, turime blogą ženklą, kad JIS grįžta. Viskas paaiškės tik po sekančio tyrimo, kurio su nerimu teks laukti ištisą amžinybę – 3 mėnesius.



Žinant tavo situaciją, labai keista, kad onkologai tavęs kas 3 ar bent 6 mėn. „nenukraujina“. Gal padėtis jau stabilizavosi (remisija) ir jie laiko, jog viskas OK? O gal tu kalbi apie kitus kraujo tyrimus, ne apie markerį?

kai baigėm gydymą tai tiesiog chemoterapeutė nurodė atvažiuoti kas tris mėnesius tyrimų darytis. Kiekvieną kartą skiria echoskopiją, bendrą kraujo tyrimą, biocheminį kraujo tyrimą, tyrimą markeriui nustatyti ir rentgeną. Šiaip dar kiekvieną kartą turėtų būti ir gydytojo specialisto konsultacija bet va mums tik šį kartą pasisekė kad ir jis apžiūrėjo.

Mes chemoterapijos metu kepenims stiprinti naudojom hepatil lygtais. Mūsų chemoterapeutė sakė kad šitie geriausi. Tai tuo metu mums kompensavo juos. Nepamenu kiek kainavo, bet brangūs man atrodo. o dabar klausėm ką gerti tai tik du papildus nurodė: vitaminus triovit ir alkimerą. net wobenzymo liepė nebegerti. tai vat ir nežinau kaip daryti. kiekviena tabletė vis tiek kepenims papildomas darbas.

Vi_, ar didelis markerio padidėjimas? Nežinau koks jūsų tiksliai vėžys, bet va mūsų CA-125 markerio atveju tai chemoterapeutė sakė kad nesant klinikinių požymių ji patvirtintų ligos atkritį tik kai markeris dvigubai viršytų normą. Nors realiai tai radau tyrimų amerikoj atliktų kad sunerimti reikia kai markeris padidėja 50 proc. nuo mažiausios nustatytos markerio žymos (ta prasme kiek mažiausiai pas konkretų žmogų po chemoterapijos buvo tai ir yra tas atskaitos taškas). O jei 100 proc. didėja tai jau beveik galima teigti kad atsinaujino liga. Čia aš apie tuos atvejus kai markeris nukrinta iki normalaus chemoterapijų metu. Bet čia tik mūsų atveju. Gal jūsų atveju yra kitaip.

Turime žarnyno vėžį, o markeris pakito 100%, nors dar ir neparšoko normos ribų. Keista, bet gydytoja padėtį konstatavo taip – be pakitimų. Gal jie nusprendė tirti kitą žymenį, o mes jį lyginam su senuoju? Pvz., žymenį naudojamą, ne žarnyno, o kepenų vėžiui nustatyti. Jau labai jie nuožmiai kiekvieną kartą su echoskopu dairosi po kepenis... ir jau įžvelgė cistų krūvelę. Suprantama, – jei turi JĮ žarnyne, sekantis sustojimas, paprastai, būna kepenys. Pas gydytojus maniškis vaikšto vienas. Klausinėti bijo, kad ko nors blogo neužgirstų. O gydytojai-onkologai, pastebėjau, plepumu nepasižymi – nepasako net to, ką būtina pasakyti. Apie vėžio žymenį, vos tik sužinojusi tyrimo rezultatus, pasiskaičiau čia. Paskaičius pasidarė, švelniai tariant, neramu. Jie rašo, jog bet kokiam vėžiui, bet koks žymens padidėjimas yra blogas ženklas.

Tikrai tą patį žymenį tiria. Nes jei kur nors ir atsinaujina kitam organe, pvz. kepenyse vėžys tai vis tiek tos vėžinės ląstelės yra pradinio vėžio tipo, Jūsų atveju tai būtų žarnyno vėžio ląstelės. Tegul Jūsiškis neina vienas - labai ten per tuos tyrimus palaikymo reikia, o ir paklausti artimajam drąsiau nei pačiam ligoniui. Būtinai reikia klausti, nes tikrai kitaip nieko nesužinosi. O dėl markerio visada daromės mokamą, tada į rankas gauname lapelį su rezultatais ir tik tada jį nešame gydytojai. Tada tikri esam dėl rezultatų. nu taip, 100 proc. padidėjimas nebaisiai gerai bet gali dar ir sumažėti, ne viskas prarasta. pasidarykit tyrimą po 1,5 mėnesio - bus pokytis ir per šitą laiką. Matysit į kurią pusę juda. Kas echoskopuoja? Nei kaip dabar nepamenu pavardės, bet Vilniuj tai geriausias echoskopuotojas onkologiniam tai toks kur plaukai į uodegą surišti, jis geriausią akį turi. Bet ten su pasirinkimu gydytojų tai labai sudėtinga.
dar pasiskaitykit jei angliškai skaitot kaip ir kuo Amerikoj gydo

http://www.cancer.go...lthprofessional

puslapio apačioj yra rodyklės į tolimesnius puslapius. Būtinai pasidomėkit nes paprastai iš tikrųjų pirma didėja markeris o po 3 mėnesių jau ir kliniškai dažniausiai patvirtina ligos atsinaujinimą (matosi echoskopijos metu) ir skiria gydymą. Jei neduok Dieve taip Jums ir atsitiktų, muškitės dėl chemoterapinių vaistų, ten nenori gerų duoti, paskirs bilekokius. Geriausi tai kur vienas iš preparatų yra oxaliplatina ir 5 - Fu, nors nežinau gal jau pirminėj chemoterapijoj Jūs juos gavot. kas chemoterapeutas Jūsų? Iš Pipirienės Želvienės nieko neišsimuši ir informacijos jinai nenori teikti, aš labai blogos nuomonės apie ją, tikiuosi kad ne ji... ir dar be chemoterapijos reikia svartyti operacijos (jei operuotinoj vietoj) galimybę. Jei neoperuotinoj tai Klaipėdoj turi nusipirkę aparatą kur kažkaip šiluminiu būdu naikina kepenų metastazes sėkmingai.

Žinau truputį apie būtent kolorektalinį vėžį, amžiną atilsį mamos kolegė šia liga sirgo, kita pažįstama moteriškė chemoterapiją kartu su mama turėjo tai pasidomėjau.

Vis tiek, tikėkitės geriausio, niekas neatsinaujino o gal dar sumažės tas žymuo

Agliškai aš, deja, suprantu.

Žadėjau daugiau niekada neskaityti medicininės literatūros, skirtos profesionalams. Onkologinė literatūra ypač pesimistiškai nuteikia. Žadėjau, o ėmiau ir vėl pasiskaitinėjau... (tik negalvok, Betelgeiz, jog čia tu kalta; tiesiog, neaiški situacija privertė). Dabar vėl teks sugrįžti į dieneles, kai jautiesi rami tik kol miegi. Bet vos tik pradedi busti, protas akimirksniu sugrįžta prie realybės, ir štai tu jau lyg ant bedugnės krašto. Kiekvieną kartą nuo šito suvokimo net kvapą užgniaužia.
Dar neskaičiau apie markerio pokyčių svarbą. Kol kas pakako sužinoti apie ryšį tarp CEA koncentracijos dydžio po operacijos ir JO sugrįžimo/metastazavimo tikimybės. Jei po operacijos CEA buvo >10, sugrįžimo tikimybė – 73%. Pas mus buvo 10...

Echoskopuoja mus ne vyriškis, taigi gaunasi, kad ne geriausias iš geriausių. Pipirienės mums irgi nepavyko išvengti. Į kalbas nesileidžia, kyšių neima. Tačiau šiame etape ji negalėjo pakenkti – prie II stadijos žarnyno vėžio visame pasaulyje skiriama ta pati chemoterapijos schema. Apie chemoterapinę ateitį kol kas nesinori kalbėti. Gal dar jos nereiks...

Šiluminiu būdu naikina vėžį kepenyse ir Onkologijos institute bei Santariškių universitetinėje. Neseniai per TV gyrėsi kaip tai gerai, nes ligonį gali išrašyti jau sekančią dieną. Gal ir šito neprireiks...

Deja, maniškis manęs visiškai neklauso. Operavosi ne Onkologiniam, po operacijos pas mano surastą onkologą taip ir nesusiruošė nueiti, pas Ruolią irgi. Pasirinko stručio poziciją – galvą smėlin, ir nėr problemų. Apie vėžį nė neužsimink – tuoj po koldra pasislepia, jei pradedi kalbėti. Vargelis man su juo.

Prieš porą metų nuo žarnyno vėžio mirė mano bendradarbė. O jai po operacijos net chemoterapijos nedarė. Reiškia ne daugiau II stadijos JIS buvo. Yra ir padrąsinančių pavyzdžių: krikšto mama jau penkti metai gyvuoja, o kitų dviejų bendradarbių tėvukai 9 ir 11 metelių laikosi. Čia kaip jau pasiseks...

Ačiū, Betelgeiz už info, o labiausiai už tai, kad nesi abejinga svetimoms bėdoms.

Aš klausiau apie biocheminius tyrimus, konkrečiai apie šarminę fosfatazę. Man markerio neatlieka, nes jis neiformatyvus. Net prieš pradedant gydymą, t.y. prieš chemiją, buvo norma, kaip sveiko žmogaus. Vėliau buvo pakartota, dar vėliau pati atlikau privačiai - jis nieko nerodo. Taip kartais būna. Markeris informatyvus apie 80%.

Kartais geriau nežinoti, o tiesiog gyti, gyti ir išgyti. Bet žinoti visgi norisi. Daugumai. Kaip tavo atveju sekama situacija?
Papildyta:
Ši informacija skirta tiems, kuriems buvo diagnozuotas II stadijos žarnyno vėžys. Po operacijos visame pasaulyje yra skiriama 5-FU chemoterapija. Tačiau ir gydytojas, ir pacientas šiuo atveju visada turi spręsti dilemą – daryti ar nedaryti chemoterapiją. Nes pagal studijų duomenis nėra įrodyta, jog 5-FU padidintų išgyvenimo trukmę – chemoterapijos nauda pastebėta tik 10-12% ligonių, t.y. ši nauda įtelpa į statistinės paklaidos ribas. Užtat chemoterapijos žala yra neabejotina.
Šiais metais pasirodė rezultatai pirmosios studijos, skirtos įvertinti ligonio atsparumą 5-FU. Ispanai atrado naują markerį MMR (mismatch repair), kurio buvimas ar nebuvimas kraujyje pasako, ar 5-FU taikymas bus efektyvus. Jei markeris randamas, 5-FU chemoterapija yra neefektyvi, jei ne – 5-FU išgyvenamumą padidina beveik 13%. Deja, tai dar tik studijos rezultatas, todėl iki šio metodo taikymo klinikinėje praktikoje teks nueiti nemažą kelią.

Gydytojų vietoje, tais atvejais, kai CEA prieš operaciją ir po jos yra aukšta, taikyčiau ne 5-FU, o ką nors stipresnio – preparatus turinčius platinos arba Avastiną. Pastaruosius dabar taiko tik vėlyvosiose stadijose. Kiek beklaidžiojau po internetą, neradau straipsnių apie skirtingų chemoterapijos schemų taikymo efektyvumą esant žarnyno vėžio II stadijai. Gal žmonės, tiesiog, nesutinka dalyvauti tokiose studijose? Juk žymiai bjauresnius vaistus nei 5-FU dar reikia atlaikyti gyvam. Ne kiekvienam tai pasiseka.
Aš saviškiui išsyk patariau reikalauti cis-platinos. Pareikalavo, bet gydytoja pasakė, jog ši bus per stipri tokiam atvejui. Dabar turim, ką turim...

Vadinkim "dovanas ir padėkas" Želvienė tikrai priima - žinau kas dėkojo. Didelėm sumom ir už tai plius nei piršto nepajudino kad žmogus išgyventų... Tą 45 metų moterį praeitą savaitę palaidojo kaip tik prieš mamos tyrimus. Tai taip verkiau, taip verkiau. Man vat esmė kad baisu buvo tai, kad žmogus pagal savo žinias ir supratimą viską padarė kad gyventų, argi malonu maudas ir rupūžes gerti ir kokia turi būti situacija kad tai daryti??? Bet kad šalia nebuvo to gydytojo, kuris pasakytų, jog jūsų situacijoje geriausi vaistai šitie, kad va jūsų markeris toks, kad tai gerai ar blogai, kokios prognozės ir panašiai. Tik ėmė pinigus, o moteris net bijodavo paklausti kokius vaistus jai dabar leis, kiek laiko užims, kada pradės ir t.t. Man įdomu nu kieno jinai giminaitė kad ten chemoterapinio skyriaus vedėja. Jei neturėtų užnugario tokią bjaurybę jau seniai būtų išmetę, o dabar vaikšto visa pasipūtusi. per tokias ir privalai pats gydytoju patapti... Bandykit net nežinau kokiais būdais persirašyti pas kokią kitą gydytoją, tikrai apie jokią kitą gydytoją negirdėjau tiek blogo kaip apie ją. Mes klausinėjomės prieš viską, tai mums rekomendavo Daukantienę, Janušauskienę, Rutkauskienę.
O pas Ruolią tai mes nebuvom. Sakau, jei jau pakryps reikalai taip, kad medicina negelbės, tada eisim ten. Mūsų gydytoja sakė, ir tikrai tuo tikiu, kad tiek mauda, tiek ir rupūžių užpiltinės iš esmės yra nuodai. Ji nesakė, kad tos medžiagos neturi gydomųjų savybių, bet sakė kad nuodų išvarymas iš organizmo taip apkrauna kepenis kad jos nusėda ir ligai atsinaujinus nėra galimybių skirti chemoterapiją nes daugiau nuodų kepenys nebepakelia. Ir tada jau viskas.
Dėl echoskopuotojų tai dar gera laikoma skyriaus vedėja, irgi nepamenu pavardės, bet jauna garbanota malonios išvaizdos moteris. Mes irgi dažniausiai pas skirtingus pakliūnam echoskopuotojus, ten neprisirinksi. Bet kol žymuo normalus tai nieko jie ten ir negali rasti. jei prireiks, vat tada ir žiūrėsim. Visada galima mokamai pakliūti ten kur nori.
O dėl procentų ir tikimybių... pasakysiu taip - Jūsų turimi 27 proc. kad negrįš yra taip daug, taip daug. Mes tų procentų turime kokį gerą šimtą kartų mažiau pagal statistikas. O viltis vis tiek gyva. nereikia jos prarasti. Aš sakau, net jei ir atsinaujins, svarbu kuo ilgiau kovoti, iškovoti tuos papildomus mėnesius ar metus, o gal net keletą ar keliolika. Tada negrauš sąžinė, kai žinosiu kad padariau viską kas įmanoma. O be to, kas žino, gal ims ir atsiras ta panacėja. Juk vat, skiepus gimdos kaklelio vėžio prevencijai tai išrado. Tik reikia sulaukti. Stengtis ir tikėtis

Aš tiesiog stebima, galiu atvykti pas gydytoją, kada tik man neramu. Taip ir pasakė, atvyk, kai bus neramu, pati pajausi. Pradžioje važinėjau kas mėnesį. Priėmė, apžiūri, pirštas čiuopia mano limfmazgius, atsimena viską, kokie buvo, įvertina kokie dabar yra. Aš ja labai pasitikiu. Klausiu daktare kaip Jūs taip, ji atsako, ligonio vardo, pavadės nepamenu, bet konkrečią situaciją galiu prisiminti net po 15 metų. AŠ TUO TIKIU, GAL NAIVU, BET TIKIU NET LABIAU NEI ECHOSKOPAIS.
Kabėjausi su viena echoskopuotoja. Tai jos patarimai buvo: jei palikta stebėti, tai labai svarbu, kad tyrimas būtų atliekamas to paties mediko, tuo pačiu echoskopu. Kiekviena echoskopuotojas skirtingai matuoja, skirtingai rodo ir echoskopų ekranai... Įgyvendinti tai labai sunku, nebent privačiai eiti pas tą patį specialistą į privačią med. įstaigą.. Man per šiuos10 mėnesių buvo atlikta dvi echoskopijos, plaučių nuotrauka, mamograma. Vasario mėnesį laukia kaulų scintigrama.. Kraujo tyrimus 1 kart atliko šeimos gydytoja, vienąsyk neišsikentusi aš pati privačiai pasidariau, tuo pačiu ir markerį. Kraujas - geras, markeris- geras. Cukraus tyrimus padarė, nes šeimos gyd. sakė, kad po gydymo kartais sutrinka kasos veikla, viskas normoje.

Cisplatina - labai agresyvi chemija. KMUK linkę pradėti gydyti agresyviau, jei gydyt, tai gydyt. Šiauliai tausoja ligonį, bet tausodami ir nutausoja. Rizika yra ir vienu, ir kitu atveju. Sunku pasakyti, kaip geriau. Man po agresyvios chemijos atsinaujinus augliui, negalėjo taikyti kitos, nes sakė, kad fiziškai neatlaikysiu. Operavo, nors prieš tai operacija buvo net nesvarstoma. Vėliau daktarės džiaugėsi, kad pasirinkta taktika pasiteisino. Pasirodo - abejojo.

Šitoką informaciją aš taip pa gavau iš savo gydytojos. Tai liaudiška chemija. Ji veiksminga, bet kiekvienas atvejis individualus. Vienas gauna silpnesnę chemiją, kitas stipresnę. Kepenys kepenims nelygu... Vienam nuo maudos, rūpūžytės - kepenims nieko, kito išvedamos iš rikiuotės visam laikui. Girdėdavau tik: saugok kepenis, saugok, kepenis, jokios saviveiklos, nes jei reikės pakartotinos chemijos, jos turi būti sveikos. Turi pailsėti po agresyvaus gydymo. Gydant chemija pastoviai sekama kepenų veikla.
Dauguma ligonių apie tai žino, bet, kai lieka vieini po gydymo, kai užvertos ligoninės durys, baisu... Atrodo nieko neveikimas, t. y. jokių preparatų nenaudojimas baisus nusikaltimas sau. Gydosi viskuo, kuom tik gali, nes galvoja, kad viską daro, kad išgyventi. Tiesiog negali nieko nenaudoti. Kaip visur lazda su dviem galais. LOTERIJA.
Šiandien palūžau, verkiau, jei būčiau galėjusi staugti, būčiau staugusi. Negalėjau. Šalia dukros, vyras, kitame kambaryje. Perskaičiau A. Urbonaitės straipsnį M M žurnale apie J. Ivanauskaitę, mes bendraamžės, Eaglutes mamos išėjimas, ketvirtadienį mano pažįstamos laukia 3 operacija, sunki, sudėtinga, ...Jau metai nuolatinio vienas kitą keičiančio gydymo, o jai tik 37.
Patikėk Vi, gal tikrai geriau nieko nežinoti ir būti stručiu?

Mūsiškis Santariškių chirurgas, baigęs savo darbus, nusiuntė mus į kitą gatvės pusę, t.y. į Onkologinį. Dar pasakė, jog chemoterapijos, jo manymu, daryti neverta, bet čia jau kaip jie (onkologai) nuspręs. Nusiuntė konkrečiai pas Pipirienę, pirm ją išgyręs. Pipirienė (dovanos atsisakė) dalyvavo tik pirmame susitikime, ir paskyrė gydytoją (dovanos atsisakė), kurią nuo tada ir iki šiol turime. Pavardę jos, nors užmušk, neprisimename. Bet ji ne Želvienė, ne Daukantienė, ne Janušauskienė ir ne Rutkauskienė. Kalboms niekada neturi laiko ir suteikia minimalią info. Tai kol kas didžiausias jos trūkumas. Suprantu, jog onkologų sritis specifinė – joje retai būna gerų žinių. Tačiau net ir juodžiausiu atveju būna tų keletas vilties procentėlių, apie kuriuos būtina pasakyti ir net sureikšminti. Iš gydytojo visada turi sklisti pozityvi informacija, kad ir kaip bebūtų. Bet dauguma jų pasirinko, geriausiu atveju, nutylėjimą. Atseit, kaip bus, patys pamatysite, o jie spėlionėmis neužsiiminės. Vieninteli aplinkybė, kuri kiek pateisina jų šitokią poziciją, yra jų per didelis darbo krūvis, paverčiantis viską rutina, kurioje nelieka vietos žmoniškumo rodymui.


Kas dėl echoskopuotojų, manau mums pasisekė – atiteko gydytoja, pas kurią eilė sustatyta beveik 2 mėn. į priekį. Deja, jos pavardės vėl gi neprisimename. Matyt, sklerozė parėjo...


Kiek pamenu tavo mamai JIS įsitaisė kiaušidėse, bet nepamenu stadijos. Kodėl tiek mažai procentų? Juk markeris lyg ir tvirtą remisiją rodo.


Šitaip aš saviškiui kalbu. Nežinau ar padeda. Jis jau perdėm realistas – paduok jam konkrečių ir dar moksliškai pagrįstų faktų! Iš konkrečių kol kas turiu tik NCI (National Cancer Institute) direktoriaus pažadą, kad po 8 metų JIS bus visiškai pagydomas. Palauksim merginos dar 8 metelius?

Nu tai vat tai ir yra puiku kad kol kas viskas gerai ir kad remisija bet tas žodis "tvirta"... Šiandien yra o po 3 mėnesių gali ir nebūti. o tikimybė yra apskaičiavimo rezultatas. Stadija 3C. O prognozė tai paprastai pasiskaičiuoja tikimybių "sumos" principu. Mūsų ligai ji priklauso nuo (t.y. 5 metus išgyvena):
1) pacientės amžiaus. Jei iki 50 m. tai išgyvena 40 proc. 5 metus, o jei vyresnė nei 50 tai 15 proc. tikimybė (visos stadijos)
2) Ligos stadijos. 80 - 100 proc. išgyvena jei 1 stadija, 30 - 40 proc. jei 2-3A, 20 proc. 3B ir 5 proc. 3c ir 4 stadija.
3) Naviko diferenciacijos laipsnio. Jei gerai diferencijuotas vėžys, tai 50 - 60 proc. išgyvena, jei vidutiniškai tai 30 - 60 proc., ir tik 5 -10 proc. jei mažai diferencijuotas.
4) Naviko likučių po operacijos. jei lieka tik mikroskopiniai židiniai išgyvena 40 - 75 proc ligonių, jei lieka mažsnių nei 1,5 cm skersmems židinių tada 30 - 40 proc. ir jei operacija neoptimali tada 5 proc.

Tai vat maždaug pasiskaičiuoji ir suma sumarum gaunasi tikimybė kuri realiai prilygsta stebuklui - tikėtis kad liga neatsinaujins. Nors šiaip kad ir kokia maža ta tikimybė vis tiek tikiuosi. Viskas padaryta tam pasiekti. Dabar tik laukti ir tikėtis reikia. Kaip Adis sako LOTERIJA. Kol kas joje tikrai labai sekasi. Na ir šiek tiek yra to mokslinio pagrindimo kodėl mamos atvejis galėtų būti tas gerasis. o be to čia tos tikimybės kalba apie ligos neatsinaujinimą. O aš gi tikiuosi kad sukurs vaistus. Taip kad stengsimės ir dalyvausim loterijoj. Gal net jei ir atsinaujins tai pavyks tuos 8 metus įveikti. Žiūrint kur, kokiu mastu, ar jautrus vaistams bus, kas žino

O kaip nepalūžti, gyvenant it ant parako statinės? Ypač, jei esi mąstantis žmogus ir supranti viską iki galo. Retas atsilaiko be antidepresantų. Štai tu laikaisi. Esi mums pavyzdžiu. Tačiau kartais reikia ir paverkti, ir net paraudoti. Ir taip nuleisti garą iki sekančio karto. Aš irgi taip darau. Ir maniškis taip pat. Atrodo, jog jau viskas – jokių prošvaisčių priešaky. Tačiau netikėtai užsikabini už kažkokio niekučio iš normalaus pasaulio, dažniausiai už problemos, kurią gali tik tu išspręsti, ir kažkaip atsikabini nuo juodų minčių srauto. O tada apsižvalgai, ir viskas jau kitaip atrodo – lyg ir ne taip juoda, ir net beveik taip pat, kaip buvo iki TO. Pradedi suvokti, jog viskas apink yra tik mūsų minčių piešinys – ką nupieši, tą ir matai. Ar mums kas sakė, - sorry, bet... tie gerieji procentai jau ne jums? Nea. Mes vis dar esame jų dalimi ir, greičiausia, ja liksime. Galų gale – pabūkim stručiais. Man pačiai neretai tai pavyksta. O žinojimas visko iki galo... Būtų idealu, jei kas nors už mus prisiimtų dalį šio žinojimo naštos. Kad žinotų ir kaskart primintų, jog pas mus viskas OK, o mes jais tikėtume, nes jie tikrai ŽINO. Tikiuosi, jog esu tokia žinove maniškiui, Betelgeiz – savo mamai, o visos čia susirinkusios – viena kitai.

O šiaip jau, užmiršti tai ką ŽINOME mudviems su vyru geriausiai padeda elementarių problemų sprendimas – pavyzdžiui, amžinas remontas bute... Va čia tai problemos! Realios. Nenupieštos. Gali nors tūkstantį kartų užsimerkti ir atsimerkti, o vaizdzelis nesikeičia.