Turbut busiu paskutine cia, perskaiciusi
K. Sabaliauskaites "Silva Rerum". Kaip is geriausios isrinktos cia kazkuriu metu knygos Lietuvoje tikejausi daugiau. Susidaro ispudis, kad nelabai yra is ko rinktis, jei tokia knyga tampa geriausia, bet jau nebeprisimenu, kaip ji ta geriausia tapo, kas isrinko ir t.t. Na, bet nenoriu taip labai negatyviai nuskambeti, nes knyga tikrai nebloga, visai geras istorinis romanas, vietomis nuobodokas, vietomis su slubuojanciu, neitikimu ar holivudinio tipo siuzetu, bet vietomis galintis ir itraukti. Matyti, kad autore surinko daug istorines medziagos ir as suzinojau daug nezinotu faktu (tikiuosi, jie visi tikri

), nors kartais ir per daug man buvo tu visokiausiu istorines zinias demonstruojanciu sarasu: valgiu, pirkiniu, paprociu ir viso kito. Kazkaip jie man nepadejo isijausti i XVII a Lietuva, nejutau tu laiku atmosferos.
Idomi rasymo maniera, daugumoje ji tiko, bet vietomis norejosi, kad autore pamirstu ta rasyma paplepejimo/snekamosios kalbos maniera su "juk, netgi, betgi, nesgi " beveik kiekviename sakynyje. Arba kad ir tas pasaipus, ironiskas pasakotojo tonas vietomis tiko, vietomis buvo nuobodus.
Man bene tobuliausias tokiu knygu pavyzdys yra
M. Driuono Prakeiktuju Karaliu serija, vis prisimindavau sias knygas beskaitydama "Silva" ir tikiuosi, kad kada nors is Sabaliauskaites gal isaugs lietuviskas Driuonas

O gal jau isaugo antrojoje dalyje, kurios dabar imsiuos? JURZOLE minejo, kad antroji knyga brandesne, taigi, vilties yra