Nesu laiminga Anglijoje, bet...

o kaip ji galima prarasti?

Nesuprantu, o kodel negalima gerai jaustis svetimoje kulturoje ir salyje, kuri man prieme mane svetingai, suteike man salygas normaliai gyventi, pabaigti mokslus, susikurti gerbuvi sau ir savo vaikui, kur as gyvenu ir megaujuosi gyvenimu, o ne pergyvenu ar uzteks man pinigeliu iki kitos algos. Einu kasdien su vaikeliu pasivakcioti prie anglisko kanalo, seriam angliskas antytes ir man visai nesvarbu kad jos ne lietuviskos, as neturiu sentimentu lietuviskam berzui ar ezerui, nuostabios gamtos pilna Anglija, megaukis kiek nori
Man tai keista, kodel kitiems zmonems atrodo, kad negalima gerai jaustis svetimoje salyje ir kulturoje kurios gyvenimo budas, stilius ir t.t labai panasus i lietuvos

Ir man labai idomu, pasidalinkite savo nuomone Rasama

o as cia laimingesne nei lietuvoje o kaip bus ateity laikas parodys,manau jei zmogus laimingas,dziaugiasi gyvenimu,tai jam visur bus gerai.

aisku,kad savas nebusi,bet ar reik cia jau taip del to jaudintis.Niekas cia pirstais nebaksnoja gi.Stebina tas kitu noras taip jau pritapt,kad net susiliet,o tai neimanoma,nes tu ne vietinis,nebuvai ir nebusi toks,tai ko draskytis? gyvenkit,kvepuokit,mokykites,kurkit biznius,dirbkit,o nesedekit prie kompu nosis besikrapstydamos ir asaras bebraukdamos.
o del pinigu uzsidirbimo drisciau suabejot,jei visur taip butu galima paprastai,tai niekas is LT ir siknos nekeltu.
prioritetus susideliot reikia teisingai visu pirma,ko nori,ko tikiesi,kokias kliutis sugebesi/nesugebesi iveikt,o paskui jau kazkur vaziuot.
I siaip dazniausiai nelaimingas ar laimingas nuo gyvenamos vietos visiskai nepriklauso.

Pasirasau po kiekvienu zodziu! As lygiai taip pat jauciuosi. Pradzioje tik atvykus buvo sunkoka kelis menesius del aplinkos pasikeitimo, kad kalbeti reikia kitaip, bet laikui begant pripratau ir net netraukia manes i LT jau Prisitaikiau prie aplinkos, randu uzsiemimu su dukra, lankom vaiku tevu centriuka, kasdien einam i parkus, taip pat tas pacias antytes paserti ir lygiai taip pat nesvarbu, lietuviskos jos ar ne

OK. Kad nereaguotumėte gynybiškai, identiteto praradimo pavyzdžius demonstruosiu savimi. Man identitetas - visapusiškas kalbinis, teritorinis ir moralinis priklausymas tautai.
Kiek procentų kalbos per dieną kalbu lietuviškai? 20-30. Dirbu ne su lietuviais, savo kalba kalbu tik namuose. Laikui bėgant į galvą pirma ateina žodis svetima kalba, paskui lietuviškai. Užsienyje gimusių vaikų lietuvių kalba (nenoriu nieko įžeisti) vystosi primityviame lygyje, kad ir kaip stengiamės.
Jeigu sutampa švenčių datos, tai kaip jos švenčiamos yra tik paviršiumi panašu, dvasia vistiek ne ta. Yra dienų, pvz.: Vasario 16 d., Mindaugo karūnavimo, Joninės, kurios nešvenčiamos. Tą dieną dirbu, aplink šventinės nuotaikos nerasta.
Prarandamas fizinis ryšys su savo šalimi, su artimaisiais. Seku žinias, susiskambinu kasdien, bet nuvažiavus atostogų stebiuosi, kiek visko įdomaus įvyko, o aš neturėjau progos prisidėti. Ne tik šeimos rate, bet ir visuomeninėje veikloje, kurioje mielai dalyvaudavau.
Prarandamas moralinis ryšys su savo šalimi.Dabar man vis mažiau rūpi, kokios problemos slegia žmones. Aš nuo jų tolstu, deja. Bet nepasiekiau ir nepasieksiu tokios stadijos, kai plūstama Lietuva, menkinami jos žmonės. O taip daro nemažai emigrantų. Vien ko vertos frazės komentaruose - žlugusi šalis, runkelių šalis, už jokius pinigus negrįšim, ką man ten veikti. Žinau, kad tai žemo intelekto žmonės, kurie apsisukę plūstų ir užsienio šalį, jei tik pablogėtų sąlygos. Lietuvai sunku, bet ji tikrai ne žlugusi.
Pasikeičia net socialiniai įpročiai. Pradedame stebėtis, matot lietuviai nepasitinka plačiomis šypsenomis ir nepuola sveikinti nepažįstamojo. Stebėdavausi, kol nepamąsčiau giliau - taip niekada nebus, nes lietuviai taip niekada nesielgė. Ne kartą įsitikinau, kad bambeklyje daugiau nuoširdumo nei išsišiepėlyje.
Ir paskutinis retorinis klausimas - kas nutinka bendravimui? Kai iššifruoju, kad turiu reikalų su tautiečiais, užkalbinu. Trumpas labas, aha, gyvenu, aha, viskas gerai ir bėga. Būna, kad šnibždėti ima, jeigu aplink vietiniai klausosi. Nesuprantu, ar gėda kalbėti savo kalba?
Taigi, merginos, nebevarginsiu jūsų savo rašliava apie lietuviškumo praradimus. Džiaugiuosi už jus, jeigu jums panašūs dalykai neaktualūs. Sėkmės ir būkite laimingos kur begyventumėte.