Knygos, knygos, knygos...*70

ieškok ir radus griebk - be galo įdomi ir jaudinanti istorija.

Creed, ačiū už naujienas, Gerritsen knygos tai tikrai nekantriai lauksiu, smalsu, kaip toliau seksis Morai ir Džeinei

Ech, kaip apmaudu, kai tave nuvilia mėgstamiausia rašytoja. "Donoras" - pirmoji T. Gerritsen knyga iš medicininių trilerių serijos. Pirmoji knyga po jos sprendimo nutraukti savo gydytojos karjerą ir atsidėti tik rašymui. Ir tai labai jaučiasi. Smagu, kai žinai, kad kiekviena vėliau parašyta jos knyga - vis įdomesnė. Ir ji subrendo kaip rašytoja.
Prieš pradedant skaityti knygą, žinojau, kad joje nebus Moros ir Džeinės. Tikriausiai jų man labiausiai ir trūko. Šioje knygoje pagrindinio vaidmens vairą laikė ir visus vyrus vaikė - Abė. Gabi medicinos studentė, būsima širdies transplantacijos chirurgė. Kurios visa karjera ir asmeninis gyvenima pakimba ant plauko, kai jos pagalba donoro širdis atitenka ne turtingai poniai, o jaunam, pagal sąrašą širdies laukiančiam, vaikinui.
Knygoje man pritrūko įtampos, kraujo, siužeto nenuspėjamumo taip būdingo T. Gerritsen. Pirmą kartą skaitydama jos knygą, jaučiau, kad vis atidėlioju ją ir imu nenorom. Vienintelė vieta, kuomet ir aš neištvėriau bei nubraukiau kelias ašaras, buvo sergančių ligonių aprašymai. Ar tikrai už pinigus galima nusipirkti viską? Net širdį? O laimę, sveikatą? Kaip reikia jaustis, kuomet matai mirštančius ligonius, laukiančius donoro? Gydytojų nesąžiningumą, turtuolius, manančius, kad jų bėdos pačios didžiausios. Ir svarbiausia, kuo vadovautis priimant tokius svarbius sprendimus - širdimi ar protu? Skaudžiausia, kad tokiose situacijose niekda nebus nei vilkas sotus, nei avis sveika. Nors ir neįtikino manęs ši knyga, bet skaityti kitas rašytojos knygas tikrai neatbaidė. Viliuosi, kad nebeteks rašyti tokių žodžių apie likusias jos knygas.

"Agnesė Grėj" - pirmasis autorės romanas, paremtas asmeninio gyvenimo patirtimi. Jauniausios iš trijų Brontë seserų romanas populiariausias buvo jos gyvenimo metais. Airių rašytojas G. Moore autorės kūrybą prilygino pačiai J. Austen. Nors tų laikų kritikų teigimu, knyga yra pervertinta ir apibūdino ją kaip brutualią ir vulgarią (?).
A. Brontë's romanas turi dokumentinio žanro bruožų, pagrįstas jos realia guvernantės darbo patirtimi. Tais laikais tai buvo garbingiausias darbas jaunoms, neturtingoms merginoms. Kadangi pasiūla buvo didelė, šeimininkai dažnai jas išnaudodavo, mokėdavo skatikus bei žemindavo. Guvernantės nėra tarnaitės, jos būdavo išsilavinusios, mokydavo vaikus. Tačiau pats faktas, kad jos turėjo ieškotis darbo, reiškė nepriklausymą tam pačiam socialiniam sluoksniui, kaip jų darbdaviai.
Agnesė - pagrindinė romano veikėja - norėdama palengvinti sunkią tėvų naštą, nusprendžia padirbėti guvernante. Nors ir labai nenorėdami, tėvai pritaria jos norui. Pirmiausiai jai tenka prižiūrėti nepaklusnius ir išpaikintus Bliumfyldo šeimos vaikus. Kartais net panaudojant fizinę jėgą. Ji suvokia, kad išauklėti vaikus nebus taip lengva ir paprasta. Kitos šeimos prižiūrimi vaikai, nors ir vyresni, pasitaikė taip pat ne avelės. Agnesė supranta, ką reiškia vaikų sugebėjimas manipuliuoti, kaltinimai bei prakeikimai. O įtakos kažką pakeisti ji turi nedaug. Priešingai, net lieka kalta, kad nesugeba susitvarkyti su prižiūrimais vaikais.
Abi šeimos pavaizduotos kaip snobiški turtuoliai, neturintys jokios pagarbos Agnesei ir jos darbui. Šviesesnė viltis atsiranda Agnesei susipažinus su Edvardu. Kaip gi knyga be meilės ir intrigų? Tik šioje knygoje meilė ne tokia audringa, aistringa ir žudanti, kaip autorės žymiųjų seserų kūryboje. Agnesės meilė tyli, kantri, siekianti apsaugoti mylimąjį nuo kitų kuriamų intrigų.
Knygos pabaigoje viskas susidėlioja į savas vietas. Moralas akivaizdus. Kai kurie kritikai teigė, jog po rašytojos mirties, knygos populiarumas krito. Kodėl? Būtent dėl perdėto moralizavimo. Knygoje autorė aiškiai pavaizduoja Viktorijos laikų socialinių klasių skirtumus, moters padėtį visuomenėje. Ir ypač atskleidžia liūdną guvernančių gyvenimo vaizdą: vienišą, nesaugų, depresinį ir neįvertintą.
Knyga lengvai skaitoma, rašymo stilius paprastas. Tačiau pati istorija gana vidutiniška ir nuobodoka. Rekomenduoju skaityti tiems, kurie tiesiog nori susipažinti su visų trijų seserų kūryba.

Katilina, labai lauksiu tavo atsiliepimo apie dabar, kiek mačiau, tavo paimtą skaityti knygą

Įspūdžiais galėsim pasidalinti, kai pati ją perskaitysi.
Šiaip knyga tikrai gera, o ar tau patiks, jau kitas klausimas. Man patiko, bet nebuvo iš tų, nuo kurių negalėčiau atsitraukti (nepadėjo ir tai, kad visai neseniai buvau mačiusi filmą).

Mano paskutinės skaitytos:

Susanne Mischke "Undinių medžioklė"- detektyvas, kurio pagrindiniai veikėjai- paaugliai. Nors niekur neparašyta, manau, ši knyga kaip tik tokiam amžiui ir skirta. Paaugliškos problemos, draugystė, pirmoji meilė ir pan.- man šie dalykai nepasirodė labai įdomūs. Detektyvinė linija irgi gana silpna, žudikas ir jo motyvai nelabai įtikinantys. Žodžiu, nelabai ji man.

James Herriot "If only they could talk/ Jei tik jie galėtų kalbėti". (Lietuviškai šio autoriaus yra išleista "Kas nuostabu ir išmintinga".) Mano skaityta- pirma jo knyga, kurioje Herriotas pasakoja apie savo karjeros pradžią- pirmuosius vienerius darbo (kaimo veterinaro asistento) metus. Labai miela, su humoru parašyta knyga apie žmones ir gyvūnus. Jei būtų ir lietuviškai, būtinai rekomenduočiau, kai norisi paskaityti ką nors lengvo.

Dabar esu pradėjusi Kurto Cobaino biografiją. Gana skeptiškai žiūriu į tokias knygas, tačiau tuo pat metu tikiuosi, kad bus įdomu skaityti.

Nihiliste, nemačiau tavo įrašo. Baigusi tikrai parašysiu savo nuomonę.

Nusipirkau S.Waters "Naktinis budėjimas",senokai norėjau,dar Maximoj nuolaida,tai čiupau

Bandžiau skaityti daugelio išgirtą "Mažmožių dievą",niekaip...man visai neįdomu,netraukia... O kas skaitė,noriu paklaust,kas atsitiko tai mergaitei Sofi,kažkaip nesupratau

Paėmiau J.Harris "Penki ketvirčiai apelsino",va čia mano,patinka

Sofi nuskendo upėje.
"Naktinis budėjimas" ir mane domina. Aš irgi galvojau ją iš Maximos su nuolaida pirkti, bet pasirinkau kitą knygą. Gal be reikalo.

Ką tik baigiau skaityti Cormac McCarthy "Laukinių arklių pakerėti". Viena tų knygų, kurios senai norėjau, už kurios vis užkliūdavo akys, kol galų gale vieną dieną ji atkeliavo į mano namus. Ir, deja, likau nusivylusi. Paskutinius 50 puslapių tiesiog iškankinau, mažai trūko, kad mesčiau knygą nebaigusi jos skaityti, o baigiau skaityti tik todėl, kad ruošiausi pažiūrėti pagal šią knygą pastatytą filmą ir norėjosi viską žinoti, kas ir kaip baigėsi. Niekada nemaniau, kad knyga apie kaubojus gali būti tokia nuobodi, kad gamtos aprašymai gali būti tokie visiškai nestimuliuojantys vaizuotės, matyt tam nemažos įtakos turėjo ir pati knygos kalba, jau tokia perkrauta, tokia sunki, tokia kapota, kad malonumo skaityti buvo tikrai mažai. Kad ir kaip stengiausi, niekaip nesugebėjau savo mintyse nusipiešti tų prerijų, lygumų, kalnų, tarpeklių, žodžiai tiesiog plaukė pro akis, nesukurdami jokio vaizdinio galvoje. Gal trijose vietose tikrai nuoširdžiai nusijuokiau iš vyriško sąmojo ir susidariusių situacijų. Netgi pati visa istorija man pasirodė kažkokia neaiški, miglota, lyg ir neišbaigta, o galbūt tiesiog vyriškai santūri ir šalta. Trumpai - visiškai nepatiko, tiesiog ne mano knyga, ne mano dūšiai artimas minčių dėliojimas, žodžių parinkimas.

laba diena, kazkaip senai nebuvau
bet skaitau:)
is paskutiniu ka atsimenu:
F.Sagan Netekes vilties - antras pasaulinis karas, zydu tematika - persekiojimas, slapstymasis ir pan. plius viskas perpinta dvieju vaikystes draugu ir vieno is ju merginos (zydaites) meiles trikampiu. atrodytu turejo buti idomu, bet kazkaip skystokai man pasirode visa ta istorija. nepatiko.

Prieblanda, Johan Theorin - mmm, sita patiko labai. yra visko: detektyvo, tevu-vaiku santykiu, netekties skausmo, psichu. zodziu, puiki puiki plius skandinaviska.

Maeve Binchy Raudonlapis bukas - ne itin suzavejo, nors negaliu pasakyt, kad ir nepatiko, bet Vakariniai kursai labiau patiko. mazo kaimelio ir atskiru jo individu istorijos nuo vaikystes iki brandos. tinkama, kai ner ka skaityt daugiau

Simonas Beckettas Mirties chemija - sita suzavejo visiskai, perskaiciau per diena. raso apie kraupius nusiklatimus mazame kaimelyje Norfolko grafysteje, Anglijoje.

Peter Høeg Moteris ir beždžionė - lyg ir patiko, bet kazkoks liko skeptiskas toks jausmas turinio atzvilgiu. kazko lyg pritruko, nors is esmes idomus detektyvas mokslines fantastikos fone.

Labas
Seniai ir aš bebuvau, nors knygas skaitau. Netikėtai atsirado laiko joms skaityti, tiksliau pasimu ja į naktines pamainas, kad neužmigčiau
tik vis nerandu laiko aprašinėjimams.
Ką tik užbaigiau Wiko Svarup Gyvenimo lošimą. Baiminausi, kad nepatiks, nebus įdomu, nes prieš pusmetį mačiau filmą. Bet....... filmas visai kitoks filmas man pasirodė žiaurus, tarsi persmelktas detalių, kad tik šokiruot žiūrovą ar kažkaip kitaip jį pritraukt o knyga pasirodė lengvai įdomi ir pilna neįtikėtinų detalių man patiko kažkodėl tikiu, kad tokia istorija galėtų nutikti iš tikrųjų tuo labiau Indijoje- didžiausių kontrastų šalyje

LEEja, kaip smagu, kad ir tau patiko "Mirties chemija" Planuoji skaityti antrą dalį?

Aš baigiu skaityti J. Barnes "Flobero papūga" ir pradėjau J. M. Auel "Urvinio lokio gentis"

Tiems, kam įdomu, pakalbinau grafikos dizainerę, kuri kuria knygų viršelius