Laba diena
Trumpai apie kelias perskaitytas knygas:
Jodi Picoult "Susitarimas". Sunku kalbėti apie knygas, kurios nelabai palietė ir nesukėlė jokio jausmų antplūdžio, todėl tiek ilgai niekaip negalėjau savęs priversti parašyti atsiliepimą. Lyg ir buvo viskas, ko aš paprastai tikiuosi iš Picoult ir kas man patinka jos knygose, bet šį kartą nei kokių gilesnių apmąstymų, nei kažkokios atjautos pagrindiniams veikėjams nesukėlė. Toks keistas jausmas, lyg ir skaudi tema, skaudūs įvykiai, sunkūs išgyvenimai, lyg ir įdomu skaityti, nu bet absoliučiai jokio atgarsio dūšioj nerasta.
Jodi Picoult "Paprasta tiesa". Ta pati situacija kaip ir su knyga "Susitarimas". Vienintelis tikrai įdomus dalykas, dėl kurio norėjosi skaityti šią knygą - amišai ir jų gyvenimo, mąstymo ypatumai. O ta šalia išdygusi meilės istorija tarp advokatės ir psichoterapeuto man taip neskaniai skaitėsi, jau tokia šabloniška pigaus romano dvasia padvelkė, kad fui. Ir pagavau save galvojant, kad turbūt antrą kartą perskaičius Evans'o knygas, reakcija į jo knygose pateiktą meilę būtų tokia pati kaip ir šioj knygoj. Todėl nusprendžiau nežudyti savo meilės Evans'ui ir to pirminio jo istorijų sukelto įspūdžio, ir tikrai jo knygų antrą kartą neskaitysiu
Šiaip tos abi knygos nuo Picoult tikrai neatbaidė, skaitysiu ir kitas turimas jos knygas, nes pats rašymo stilius patinka, knygos skaitosi maloniai ir lengvai, tai pats tas, kai nesinori nieko ypatingai sudėtingo.
Boris Von Smercek "Antrasis Gralis". Knygą netikėtai į rankas paėmiau iš draugės lentynos, kol prižiūrėjau vaikutį, tiksliau kol jis miegojo pietukus. Pasirinkau ją tik todėl, jog žinojau, kad gausiu daug veiksmo, paprastą siužetą, intrigų, smurto, pykšt pokšt trilerinių triukų, o būtent to ir reikėjo man tuo metu, kad prablaškytų sunkias mintis. Savo misiją knyga atliko, sunkias ir slogias mintis tikrai nuvijo šalin, jaučiaus lyg žiūrėčiau veiksmo filmą ir kažkodėl pagrindinės veikėjos vaidmenyje netgi mačiau Angelina Jolie. Šiaip, niekuo neypatinga knyga, eilinis trileriukas genetinių bandymų su žmonėmis tema.
O dabar pasiėmiau
Sue Monk Kidd "Paslaptingas bičių gyvenimas" ir žinau, kad apturėsiu neišpasakytą malonumą ir atgaivą savo dūšiai
Jau tik gavusi šią knygą norėjau griebti ir skaityti, nepaprastai ji mane traukė, bet tuo metu skaičiau kitą knygą, tai šiai teko manęs palaukti. Vieną rytą įsijungus televizorių savo nuostabai pamačiau, kad rodoma šios knygos ekranizacija. Turiu griežtą taisyklę, kad pirma skaitau knygą ir tik tada jau žiūriu pagal ją pastatytą filmą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju negalėjau susilaikyti, filmas nuo pat pirmų akimirkų prisiviliojo, išplėtė akis, apvijo dūšią kažkokiu stebuklingu saldumu ir nebepaleido. Pastoviai sau kartojau, nežiūrėk, išjunk, nes bus labai neįdomu po to skaityti knygą, bet negalėjau nugalėti tos traukos, pažiūrėjau vos ne iki pabaigos, bet visgi nedažiūrėjusi išjungiau televizorių. Po dviejų dienų vaikštinėjau parke ir praeidinėdama pro tris nuostabias, baltais žiedais apsikrovusias obelis (berods, kad tai obelys) išgirdau kaip jos ūžia
Pakerėta to garso ir vis dar dūšioj užsilikusio jausmo po matyto filmo, sustojau, užverčiau galvą į tas obelis ir sužavėta klausiausi kaip tie trys medžiai dūzgia nuo bičių gausos. Garsas ir jausmas buvo nerealus
Todėl atsisėdau po tomis obelimis ir gerą pusvalandį prasėdėjau tenai, apgaubta bičių dūzgesio
Ir tą pačią akimirką pasidarė aišku, kad parėjusi namo iš karto imsiu į rankas knygą "Paslaptingas bičių gyvenimas". Taip ir padariau. Skaitau ir mėgaujuos. Viena iš tų knygų, kurią paėmiau pačiu tinkamiausiu momentu.
Skaitymas - atgaiva sielai.
nebuvau jos skaičiusi net jaunystėje. Kadangi prieš tai skaičiau Džeinė Eir, tai pastaroji man kur kas labiau patiko 
