Laba diena
Labai šilta nauja tema, net gera ant dūšios paliko
Ateinu su perskaityta Nathalie
Abi-Ezzi "Mergaitė iš dulkių". Niekada matyt žmogus negalėsi įsijausti į tą baisią Libano kasdienybę, kol pats joje nepabūsi... Skaičiau ir vis šiurpau nuo minties, kaip tenykščiai žmonės su viskuo susitaikę, jiems bombų sproginėjimas tik fonas, kartais net nebegirdimas... Lėktuvų kovų, sproginėjimų žiūrėjimas, tuščių kulkų tūtelių rinkimas, prie mašinos pririšto žmogaus tempimo gatvėmis stebėjimas - kasdienės atrakcijos... Knygos šiurpų įspūdį šiek tiek švelnino tai, kad visa padėtis nužvelgiama ir pasakojama 8-metės akimis ir jos vaikišku suvokimu, užduodant paprastus ir atrodytų elementarius klausimus. Dar vienas pliusas - puikus vertimas. Labai maloni akiai ir smegenukams kalba, vienas kitą genantys sakiniai, tikras skaitymo malonumas vien dėl pačio vertimo, sakinių, žodžių sudėliojimo stiliaus. Nenoriu supykdyti tikinčiųjų (nes pati tokia nesu), bet kai kurios mergaičiukės mintys apie Dievą kėlė nuoširdžią šypseną savo vaikišku paprastumu ir logika, kai kurios buvo nepaprastai taiklios. Šypseną sukėlė ši vieta: "Valgomajame kabojo kitas jo (t.y. Dievo) paveikslas, bet jame jis valgė su daugybe žmonių. Teta sakė, kad tai buvo jo paskutinė vakarienė, bet nieko nepasakojo nei ką jie valgė, nei kur prapuolė maistą ruošusios moterys". Viena taiklesnių, mano akimis, minčių: "Prie sakyklos stovėjo kunigas juoda sutana ir pūsta kepure. <...> Jis daug kalbėjo nesuprantama kalba, galbūt kad Dievas galėtų suprasti, bet man neatrodė, kad Dievui įdomu girdėti tą patį kiekvieną sekmadienį šimtus metų." Ir dar viena teisingesnių minčių, perteikiamų mergaičiukės ir jos mamos pokalbyje, sėdint bažnyčioje: "Kam tada žmonės eina į bažnyčią? - Nežinau. Gal ko nors nori iš Dievo. Štai tada dauguma žmonių ir eina melstis. Likusį laiką jie dėl to nesuka sau galvos. - Ar Dievas nepyksta, jog žmonės ateina tik tam, kad Jis sutvarkytų viską, kas negerai, kaip kad eini pas gydytoją, kai sergi?". Knyga persunkta visos tos šiurpios Libano kasdienybės, įsismelkusios į šeimų tarpusavio santykius, palikusios gilius randus ir žaizdas, kurie neleidžia ramiai gyventi ir būti tiesiog paprastu, laimingu žmogumi. Nebloga knyga, bet giliai į dūšią neįlindo, tik todėl, kad tikrai sunku įsijausti į tą baisų gyvenimą, kuris tenykščiams toks įprastas, nes kitokio jie nežino. Aš tikrai niekada nesužinosiu ir nesugebėsiu suprasti ką reiškia nuo pat gimimo gyventi aplinkoje, kur kiekvieną dieną griaudėja sprogimai, kur gatvėse žmonės vietoj tašių nešiojasi ginklus, vaikai renka kulkas ar jų tūteles, kur žūsta tavo pažįstami žmonės...
O į rankas dabar imsiu
Marguerite Duras "Mėta iš anglijos", tik todėl, kad ji plona, jog būtų galima šįvakar ją suskaityti vienu prisėdimu.
Skaitymas - atgaiva sielai.