Knygos, knygos, knygos...*70

Apie šios rašytojos knygas daug kalbėti nereikia. Jas reikia tiesiog skaityti! Visas iš eilės. T. Gerritsen knygos - namų ruošos darbų pamiršimo ir gero laiko praleidimo garantas.
Šį kartą autorė knygoje "Relikvija" pakviečia skaitytojus susipažinti su senovės Egiptu ir tikriausiai svarbiausiu jos atributu - mumija. Vėl daug kraujo, įtampos ir nenuspėjamo siužeto vingių. Mane tiesiog žavi autorės sugebėjimas šitaip išvedžioti siužetą. Kai atrodo jau viskas gerai, viskas aiškėja, iki knygos pabaigos lieka vos keli puslapiai ir še tau, kad nori. Viskas apsiverčia 180 laipsnių kampu, vėl viskas susijaukia ir nebežinai, ką galvoti. Nemeluosiu, vienoje vietoje skaitydama net garsiai susikeikiau. Na kaip taip galima žaisti skaitytojų jausmais?
Kuo toliau, tuo labiau man patinka Mora ir Džeinė. Jų asmeninio gyvenimo ir meilės peripetijų pasakojimai knygoje tik prideda žavumo ir visiškai netrukdo pagrindinei knygos minčiai. Tiesa, bandžiau žiūrėti amerikiečių serialą, paremtą T. Gerritsen knygomis. Iškenčiau pusantros serijos. Daugiau nebegalėjau ištverti. Jau taip nuobodu, taip neįdomu. Vienas prasčiausių mano matytų pastatymų. Atrodo net aktoriai netinka tiems vaidmenims. Nors kriminalinius serialus žiūrėti tikrai mėgstu.
Stengiuosi perskaityti kitų skaitytojų atsiliepimus apie autorės knygas. Vieniems nepatinka, kiti įklimpsta kaip aš. Su kiekviena perskaityta jos knyga, suprantu, kad tai mano rašytoja. Man priimtina viskas: stilius, dėstymas, siužetas, veikėjai, įtampa ir t.t. Todėl, jeigu dar nesate skaitę jos knygos, dar kartą rekomenduoju pabandyti. Jeigu ir nusivilsit, bent jau žinosit, kad pabandėt. O manęs lentynoje jau laukia kita jos knyga - "Gravitacija".

Mane Gerritsen knygose iš Chirurgo serijos irgi labai žavi Moros ir Džein asmenybės ir jų gyvenimai, ypač įdomus Moros romanas su kunigu. Laukiu naujų dalių.

O, pavydziu to malonumo. Bus visiskai kitokia, bet tiesiog puiki.

o kokioje čia tiksliai knygoje ta istorija? detektyvinė? šiaip man kriminalai, detektyvai ir pan. nelabai

Kaip man smagu, kad dar kažkam ši knyga labai patiko. Aš jau dažnai pagalvoju, kad būtų gerai jos antrąkart imtis.

Hanns- Josef Ortheil "Troškimas meilės". Du vokiečiai, kažkada buvę pora, po 18 nesimatymo metų atsitiktinai susitinka Ciuriche. Jis- garsus pianistas- atvažiavęs koncertuoti. Ji- menų istorikė- rengia parodą. Jie turi vos kelias dienas, per kurias daug vaikšto ir kalbasi, prisimena bendrą praeitį ir, aišku, gali nuspręsti, ar turės ir bendrą ateitį.

Tai intelektuali, graži ir, jei taip galima sakyti, labai estetiška knyga. Intelektuali, bet ne per sudėtinga. Daug kalbų apie meną, muziką, literatūrą, įdomiai aprašyta, kaip gimsta ir įgyvendinama meno parodos idėja, kaip koncertui ruošiasi ir ką išgyvena pianistas. Man tik buvo gaila, kad nežinau visų tų jo minimų klasikinės muzikos kūrinių, kaip filmo garso takelis skambančių per visą romaną. Graži- bet ne saldi ir ne sentimentali. Gražiai rašoma absoliučiai apie viską- apie maistą ir gėrimus, apie vyro ir moters santykius, apie kelionėse aplankytas vietas ir pagrindinę veiksmo vietą- Ciurichą ir daug kitų dalykų. Puiki knyga, ir nors šio rašytojo jau esu skaičiusi vieną kūrinį, kažin ar būčiau susiviliojusi šiuo (kurio į akis nekrinta nei pavadinimas, nei viršelis), jei ne visai maža kaina.
Ne visoms, bet tikrai rekomenduoju.

Sudominai

Katilinos paraginta , perskaičiau Helmut Krausser „Tanatas“. Konradas Johansenas atleidžiamas iš darbo, jo santuoka žlunga, meilužė – dingo. Konradas nusprendžia kuriam laikui dingti iš sostinės ir aplankyti giminaičius, gyvenančius mažame miestelyje. Tačiau paauglys jo pusbrolis nesidžiaugia girtuokliu giminaičiu, atrodo, nusprendusiu likti pas juos ilgam...
Antrą kartą paėmus, knyga skaitėsi lengviau nei pirmą. Tačiau kuo arčiau link pabaigos, tuo mažiau joje radau malonių ir gražių dalykų - daugiau niūrių, tamsių, besimaišančių su pagrindinio herojaus beprotybe. Tiesą sakant ir man gilių minčių ar jausmų ji nesukėlė, tik buvo savotiškai įdomu stebėti žudiko mąstyseną, karštligišką jo protą. Įdomu ko nulemta – gal tevų, vaikystėje jį mušdavusių? O ta pusbrolio žmogžudystė – gal iš pavydo, kad jis turėjo tai, ko neturėjo Johansenas? Ir apskritai labai stiprus jo savininkiškumo jausmas. Tačiau knyga ne iš linksmųjų ir ne iš lengvųjų. Tad net nežinau, ar kam ją rekomenduočiau

O štai ką aš tikrai norėčiau rekomenduoti, tai E. A. Po „Raudonosios mirties kaukė“. Tai apsakymų ir novelių rinkinys. Čia yra ir gotikinių siaubo apsakymų (tiesa, gal ir ne S. Kingas, bet įtampą sukuria tikrai gerai), ir detektyvinių istorijų ir mistinių novelių, ir humoristinių istorijų. Man nepaprastai patiko Po stilius, jo pasakojimai. Vieni, tiesa, patiko labiau, kiti mažiau, bet bendras įspūdis - jėga! Pradžioj atrodė, kad kažkaip neoriginalu - keli pirmi apsakymai buvo panašūs, bet vėliau labai patiko ir buvo gaila, kai knyga baigėsi Didžiausią įspūdį palikusi knyga šiemet.

Gerritsen knygos yra trileris-detektyvas, sakyčiau, vargu, ar patiks, jei iš principo tokių nemėgstat. O ta linija, apie kurią šnekėjau, yra dviejų veikėjų gyvenimas, kuris vystosi, keičiasi "per knygas", jei taip galima pasakyti.

Aišku, ačiū

Aš vakar taip pradėjau girti Nooteboom "Ritualus", bet šiandien patyriau tokį lengvą šoką... Vienas epizodas paimtas lygtai iš Umberto Eco "Rožės vardo", toji citata: (maždaug)
rašytojas paklausė seną vienuolį: "ar jis niekados nenorėjęs iš čia išeiti" (iš vienuolyno), <...> atsakymas: "Paskutinį kartą to norėjau 1929 metais, kai sugedo šildymo sistema". Tada vienuolis paklausė rašytoją "Ar niekad nenorėjot gyventi vienuolyne?" "Mano vienuolynas yra pasaulis" atsakė rašytojas... žodžiu, šitas epizodas tikrai skaitytas kitam kūrinyje ir tik pritraikytas šiame... Kažkaip "neskaniai" pasirodė nes "Ritualus" skaitau pirmą kartą, o tą epizodą įsiminiau iš kito kūrinio, lygtai U. Eco.

įdomu, kuris nuo kurio nujojo, nes abi knygos 1980-aisiais išleistos :]

Nesuprantu, kaip taip gali būti... ir Nooteboom gimęs 1933, Eco 1932 metais. Ir knygos panašiai išleistos. Nebent kūrinius maišau, gal Nooteboom neplagijavo, kažkas kitas... bet esmė ta, kad perskaičiau tą epizodą 100 proc. kažkur kitur, tik buvo kita sitaucija... nes dar nepabaigiau pastraipos, jau žinojau, ką ale rašytojas atsakys, kad jam vienuolynas - pasaulis.

Pradedu skaityti draugės rekomenduotą Sabine Ebert ''Pribuvėjos paslaptis''.Storulė knyga,bet jaučiu-''prarysiu'' greitai.

O aš jau trečią kartą bandau stumtis per "rojalių derintoją". Paprastai aš metu skaitymą jei manęs nekabina, jei nuobodu... Pilna kitų knygų. Bet ši kažką tokio turi, dėl ko aš vėl sugrįžtu prie vietos, kurioje kažkada mečiau ir bandau stumtis toliau.