Knygos, knygos, knygos...*70

Jau ir aš puoliau žiūrėti, bet mūsų bibliotekoje dar nėra.
Et, prireikė mat ir man, tas populiarių knygų sindromas...

Labas vakaras,

O aš perskaičiau tuo tarpu ne mažiau populiarią knygą Ruta Sepetys. Tarp pilkų debesų. Deja, apart to, kad labai lengvai ir gana įdomiai skaitėsi, daugiau kaip ir neturiu ką pasakyti... Aišku, galima būtų padiskutuoti, kad per daug išpopuliarinta, kad yra geresnių knygų apie tremtį, kad tikrai daugelyje vietų verčia abejoti: ar tikrai jau taip ir buvo (pvz. mano autentiški šaltiniai pasakoja kitaip), bet et, tai juk tiesiog romanas paaugliams, gerai kad šį kartą ne apie vampyrus, o net gana patriotiškai apie Lietuvos praeitį. Tai ir valio! Tegul tik skaito!

Užtat daug vertingesnė buvo Viktorijos Daujotytės. Justino Marcinkevičiaus žemė. . Kai gavau šią knygą iš AL, jau galvojau, kad labai suklydau pasirinkdama, nes tekstas tikrai gana sudėtingas. Bet va tada ir supranti, kaip nubukėji ir aptingsti, skaitydama tik visokių tokių alia betselerių ir visa kaip kitaip išpopuliarintas, bet dažnai lėkšto turinio knygas. (Čia taikau sau, jei ką). Eilėraščius mėgstu, bet niekada nemėgau jų analizuoti. Tad su šia knyga tikrai turėjau ką veikti, nors ir esu humanitarė... Desertui labai įdomiai perskaičiau skyrių, kuriame autorė dalinasi atsiminimais apie Justiną Marcinkevičių. Tikrai labai įspūdinga, tarsi bandai susieti Kūrėją (Just. Marcinkevičių) ir jo Kūrybą, jei tai yra įmanoma.

Dabar skaitau knygą, su keisčiausiu pavadinimu - „Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija“ - gyvenime tokios knygos nebūčiau skaičiusi, jeigu ne šis nuostabus forumas. Tik nepaisant visų nuostabių atsiliepimų, pradžioje galvojau, na ir kas per nesąmonė, ir kas ten jus taip sužavėjo. Nemėgstu romanų, parašytų laišku forma. Nesąmonė skaityti svetimus laiškus. Bet užkabino. Dabar jau sužavėjo ir mane... Mėgaujuosi.

Šiandien kaip tik varčiau šią knygą, galvojau imti skaityti. Bet Gerritsen nugalėjo, man kažkokia manija jai Pradėjau skaityti "Donoras"

Pries savaite perskaiciau, nuostabi knyga, kiekvienas puslapis kaip saukstelis plaktos grietineles su riesutais....

Tai ko jokio atsiliepimo neparašai

Beje, kiekvieną trečiadienį skelbiu po naują literatūrinį konkursą. Kviečiu visus sudalyvauti ir laimėti gerų knygų

J. Picoult galima mėgti, galima nemėgti. Galima ją vadinti dar viena bandelių (knygų) kepėja, rašanti popsines knygas. Bet paneigti jos talentą parašyti įdomią, įtraukiančią ir kontraversišką knygą, tikrai negalime. Man ji visada asocijuosis su pirma knyga, kurią skaitydama apsiverkiau. Tai buvo "Mano sesers globėja".
"Paprasta tiesa" - jau trylikta knyga išleista lietuviškai. Skaitydama jos knygas visada prisimenu savo kursiokę, didelę J. Picoult gerbėją. Kartą ji yra pasakiusi, kad nesvarbu, kokias knygas ji rašys, vis tiek skaitys visas jos knygas.
Ar žinote, kas tokie yra amišai? Kuo jie tiki ir kaip rengiasi? Aš šį žodį išgirdau pirmą kartą. Tik vėliau, kai plačiau jais pasidomėjau, pažiūrėjau nuotraukas, supratau, jog žinojau esamą tokios bendruomenės, tik, kad jie vadinami amišais - man buvo naujiena. Tai visgi, kas gi tie amišai? Tai anabaptistų krikščionių bendruomenė, gyvenant pagal griežtas taisykles ir paraidžiui interpretuojanti Bibliją. Gyvena gana izoliuotai, bendruomenėje nėra smurto, stengiasi nenaudoti įvairių elektrinių prietaisų (jeigu tai nėra labai būtina), nesivažinėja mašinomis, rengiasi kukliai. Jie nemoka mokesčių valstybei, atsisako tarnauti kariuomenėje ir mokosi aštuonmetėse mokyklose. Tiesa, vesti jiems privaloma.
Pagrindinė knygos veikėja - Keitė Fisher - jauna amišų mergina. Fermoje radus negyvą naujagimį, ji apkaltinama jo nužudymu. Keitė absoliučiai tai neigia, nors visi tyrimai rodo, jog ji neseniai pagimdė. Jos ginti stoja Elė, visiška Keitės priešingybė - energina, ambicinga advokatė. Aplinkybės lemia, jog Elei tenka apsigyventi amišų bendruomenėje. Visa ši patirtis pakeičia ne tik Keitės, bet ir pačios Elės gyvenimą ir vertybes.
J. Picoult savo knygose dažnai mėgsta supriešinti dvi puses. Bet taip, jog kiekviena turėtų savų pliusų ir minusų. Šitaip autorė verčia skaitytojus perfiltruoti istoriją per savo moralės, vertybių, vidinio "aš" filtrą. Šioje knygoje susiduria dvi pusės - amerikiečiai ir paprastieji amišai. Vieni siekia kuo didesnio individualizmo, kiti - bendruomeniškumo. Vieni įpratę gyventi įtemptą, skubotą, modernizuotą gyvenimą, kiti - religingą, ramų, darbštų ir kuklų gyvenimą.
Knygoje keliamas ne vienas diskutuotinas klausimas. Ar galime teisti amišus taip pat, kaip ir visus kitus amerikos gyventojus? Juk jų gyvenimo supratimas visai kitoks, jie nelinkę smurtauti ir net nesuvokia tokio dalyko, kaip teismas. Jų bendruomenėje svarbiausia, ką pasakys bažnyčios atstovai. Bet tuomet, ar kitokias normas teismuose turėtume taikyti ir kitų religijų atstovams? Pabandykite įsivaizduoti tipiškame amerikietiškame teisme, kokios mažos Afrikos genties žmogų. Ar atsižvelgtumėt į kultūrinius skirtumus?
Patiko man knygoje psichologiniai situacijos sprendimo aspektai. Pagrindinių veikėjų asmeniniai pokyčiai, sugebėjimas prisiderinti vienas prie kito. Nesmerkiant, nemoralizuojant. Knygos pabaiga mane nustebino. Galbūt dėl to, jog jau knygos pradžioje nusiteikiau tik vienam teismo sprendimui - kalta arba nekalta. Kaip viskas išsisprendė - telieka paslaptis, kurią sužinosit perskaitę knygą. O aš manau, kad tai ne paskutinė mano skaityta J. Picoult knyga.

Va, kaip kuriami mūsų knygų viršeliai

kažin pirmieji autoriai žino apie tokią "kūrybą?

na, nei Jane Austen, nei Šarlotė Brontė tikrai apie tai nieko nežino o pats faktas - jokio kriminalo, nuotrauka iš kokio nors shutterstocko, matyt tik šiaip juokinga

aš apie nuotraukų autorius, jeigu yra autorystė sakyčiau, per daug dažnai sutampa, kad imtų nuotrauką ima visą viršelį.

Kriminalo ir aš čia jokio nematau, tik juokinga Ir neatrodo, kad tai būtų atsitiktinumas

Sveikos

Ateinu su naujomis knygomis:
Karin Fossum "Bijantis vilko-na ir kodel ji tokia plona o jau virselis jos,tai vien tik paziurejus siurpas nukrecia.
Eowyn Ivey "Sniego vaikas" ir Chimamanda Ngozi Adichie "Puse geltonos saules"-kodel sias dvi pirkau tai net nezinau ne detektyvai,ne trileriai,bet kazko aprasymai "uzkabino"

šita ir man nieko pasirodė

Gal kuri skaitėt "Sofi pasirinkimas"? Užplaukė kas ir nusipirkau,nors žinau,kad sunki ir sunkiai skaitosi knyga Kažkada ir filmą ruošiaus pažiūrėt,bet taip ir neprisiruošiau,norėjau pirma knygą paskaityt.
Bandžiau skaityt kažkada kitą Styrono knygą "Ir padegė šiuos namus",bet sunkiai sunkiai...