Dukrytės gimimo istorija
dalinuosi su Jumis mūsų dukrelės gimimo istorija. Priminsiu, kad mažylė gimė 2012.03.14, savaitę vėliau nei buvo nustatytas terminas. Ta savaitė turbūt buvo viena ilgiausių mano gyvenime. Neskubėjo dukružė įsikurti pas mamytę pilvelyje, neskubėjo ir belstis į šį pasaulį... Tačiau išaušo saulėtas kovo 14-os rytas...
Atsikeliu ryte, naktį prastai miegojau, nuotaika nekokia, baigiasi 41 nėštumo savaitė. Kaklelis vis dar atsidaręs tik 2 cm, todėl meldžiu Dievą, kas nuėjus pas gydytoją sužinočiau, jog progresas yra ir tuoj tuoj prasidės gimdymas. Važiuojame į Antakalnio klinikas pas gydytoją, kad apžiūrėtų. Naujienos geresnės, kaklelis atsivėręs 3 cm, o vaikelis jaučiasi puikiai. Tyliai džiaugiuosi. Apžiūros metu gydytojas atidalina plėves. Neklauskit, kas tai yra, tačiau jausmas ne iš maloniujų...Teko prakvėpuoti, kaip per sąrėmius. Po apžiūros gydytojas klausia, kada norėčiau gimdyti. Aš iškart išpyškinu, kad šiandien ir nei diena vėliau

Gydytojas nusijuokia ir sako, kad dažniausiai kaip moterys sugalvoja, taip ir būna

Sutariame su gydytoju pasimatyti po poros dienų, tačiau jis lyg tarp kitko pasako, kad greičiausiai susitiksime anksčiau
MB parveža mane namo, o pats išvažiuoja į darbą. Dešimta valanda ryto. Aš be jėgų, viskas nusibodę, nebežinau ką veikti. Kadangi po nemiegotos nakties esu pavargusi, nutariu pailsėti. Snausdama pajuntu skausmą. Mintyse keiksnoju žarnyną, kad sugalvojo sustreikuoti

Ignoruoju ir toliau snaudžiu. Tačiau skausmas ne tik kad nesiliauja, bet ir stiprėja... Atsikeliu iš lovos 12 val., skausmeliai kartojasi. Aš toliau nekreipiu dėmesio. Mintyse pykstu, kad mane pats likimas erzina, tuoj visi skausmai praeis, o aš liksiu amžinai nėščia

Nutariu užkąsti, nes ką daugiau veikti! Pilvuką tebeskauda, pastebiu, kad skausmas kartojasi dažniau. Na tiek to galvoju, užsirašysiu kas kiek laiko skauda ir vistiek nesiruošiu patikėti, kad kažkas prasidėjo... Valandą sąžiningai žymiuosi kiekvieną skausmelį. Intervalas 5-7 min. Hm galvoju, čia sąrėmiai. Bet labai neskauda, todėl einu ir išsiurbiu visą butą

Paskambinu vyrui ir sakau, kad gali būti, kad šiandien važiuosime į ligoninę. Mano vyras gerai nusiteikęs, sako skambink gydytojui. Skambinu gydytojui, papasakoju, kas vyksta. Gydytojas konstatuoja, kad gimdymas prasidėjo. Sutariame, kad atvyksiu į ligoninę po poros valandų. Ramiai susidedu daiktus, susiruošiu, grįžta MB ir neskubėdami važiuojame į ligoninę. O aš jau pastebiu, kad sąrėmiai kartojasi kas 3-4 minutės. Atvažiuojame į ligoninę 16.30 val., gydytojas pas, kurį turiu gimdyti, kaip tik tą dieną budi. Ir vėl apžiūra, kerėblinu kaip meška, o ir skauda truputį stipriau... Verdiktas: kaklelis atsidaręs 6 cm, todėl gydytojas paprašo persirengti ir einame į gimdyklą. Va čia mano visa drąsa ir ramybė kažkur išgaruoja, pradedu drebėti kaip epušės lapas. Akušerė pramina mane zuikeliu, gydytojas sako, kad tai dėl adrenalino ir pasiūlo epidurą. Nežinau, kaip pasielgti, galvoje sumaištis. Kentėti dar galiu, bet nežinau, kas laukia toliau...Be to, gydytojas sako, kad jei noriu epidūro, reikia daryti dabar, nes po to jau bus per vėlu..Širdelė šnabžda rinktis epidūrą. Ateina anesteziologas...Toks tikras mėsininkas...Išvaro mano vyrą iš gimdyklos ir prasideda šou: kam man to epidūro reikia, ar aš bent žinau, kokios yra pasekmės, ar aš apskritai jo noriu, juk man taip stipriai neskauda, turbūt mane gydytojas įkalbėjo...Sėdžiu nuoga nugara, o ašaros kapsi... Sukaupiu visas jėgas ir pasakau, kad darytų nuskausminimą kuo greičiau...Mėsininkas stebisi, ko aš verkiu, ir kad dar niekada nėra daręs epidūro verkiančiai gimdyvei...Ačiū Dievui anesteziologas pasišalina, epidūras pradeda veikti, akušerė pritemdo šviesą, ramina mane, mano vyras vėl šalia, glosto galvą... Jaučiuosi ramiau ir saugiau, tik kažkodėl tas nelemtas drebulys nedingsta...Ateina gydytojas ir nuleidžia vandenukus, nieko nejaučiu, guliu ir bandau ilsėtis...Taip praeina pora valandų...Skausmas visu pajėgumu grįžta, baigiasi epidūro poveikis. Vėl ateina mėsininkas, šįkart gydytojo ir akušerės aptramdytas, elgiasi maloniai ir yra lyg šilkinis. Gaunu paskutinę vaistukų dozę, tačiau sąrėmius jau jaučiu...MB glosto mano galvą, kartoja man, kad viskas yra puiku, kad tuoj išvysime savo vaikelį, o aš jam kartoju atgal, kad nežinau, ar sugebėsiu pagimdyti. Vėl ateina gydytojas, apžiūri, kaklelis atsidaręs jau 8 cm, ir pasako, kad apie pusę 10 vakaro gimdysime...todėl laukiame toliau...skausmas jau nebe saldus...kvėpuoju, MB šalia, padeda iškęsti sąrėmius. Džiaugiamės, kad nuskausminimas bent šiek tiek veikia, nes priešingu atveju būtų visai nelinksma...laikas greitai lekia...pamatau susirūpinusį akušerės veidą...aparatas nebefiksuoja vaikučio tonų...nebejuokinga... akušerė lanksto kojas, verčia mane ant šono, ačiū Dievui toniukai grįžta...sąrėmiai stiprūs, o aš jaučiu, kad jau tuoj tuoj gimdysiu. Tačiau akušerė dar neleidžia. Galvoju lengva pasakyti negimdyk, bet kenčiu ir laukiu gydytojo. Pagaliau apie 22 val. ateina gydytojas ir kitas personalas...Gimdom!!! Stengiuosi iš visų jėgų, visi esantys šalia labai padeda, tačiau pirmus sąrėmius neteisingai stumiu...o ir iš kur man žinoti! Vis dėl to po kelių nesėkmingų stūmimų, bingo, suprantu, kaip tą daryti! Gydytojas mane pagiria, ant jo kaktos prakaito lašeliai, užsimerkiu...vaiko galvutė neteisingoje padėtyje...per kelis sąrėmius gydytojas pasuka galvytę ir prašo manęs pasistengti bent du sąrėmius ir bus viskas baigta...o aš nebegaliu...Vyras šnabžda, tu gali, sesutės sako nepasiduoti...nepasiduodu! ir viskas! net nepajuntu, o vaikelis jau prie mano kojų...girdžiu gydytoją sakant, kad mergytė, kad vaikelis 10 balų, kad gimdymas praėjo labai sklandžiai, kad nėra jokių plyšimų. Uždeda tą spurduką man ant krūtinės...taip gera... ir mūsų tėtis šalia... Nuo šiol mes būsime tryse ir visada kartu!
Kiekviena diena, praleista su mūsų dukryte, nuostabi...kiekvieną kartą, kai ji miega, aš spėju jos pasiilgti...o MB sako, kad kiekvieną kartą kai išvažiuoja iš namų, mažylės veidelis stovi prieš akis ir norisi kuo greičiau grįžti namo! The End