QUOTE(auryte2 @ 2012 04 26, 09:45)
tada as tave suprantu
jei turesiu laiko paskaitinesiu ka rasei anksciau.
pas mus viskas neapsakomai paprasciau, sunus mokosi nereliu greiciu, nebezinau ka su juo zaist jei po 2k gali padaryt pats uzsimerkes
pradeda kartoti zodzius. manau mus isteisins iki "normalaus" vaiko
Na maniskis irgi mokosi gan speriai, as nesiskundziu. Tik sakau, kad man yra lengviau maziau is jo tiketis, o po to dziaugtis gavus daugiau, nei priesingai...
QUOTE(Scintilla @ 2012 04 26, 09:53)
čia ir yra bėda, kad raidos centrai dalina diagnozes nesigilindami į visą vaikučio būklę, jo sveikatą...pirma reikia atmesti galima priežastis, o tada daryti išvadas.
O dėl optimizmo ir pesimizmo...kartais lengviau pasakyti,
kad aš tokia esu ir nieko nekeisti...bet labai norint, galima pakeisti savo požiūrį, mintis...o optimizmo reikia mums ir mūsų vaikams...aišku visoms būna liūndų minučių...ir aš čia ateinu pasiguosti...bet nusiraminu ir toliau žiūriu į savo vaiką kaip paprastą berniuką...be gailesčio, nerimo, ar liūdnų minčių...ir tai veikia...nes kuo laimingesnė mama, tuo laimingesnis vaikas... o kuo jis laimingesnis, tuo daugiau gerų emocijų, noro bendrauti, kažko išmokti, būti mūsų pasaulyje...
Truputi net juokinga. Ka tuo norit pasakyti? As gi sakau, as netikiu tokiom nesamonem, kaip minciu galia, ir bla bla, as esu pragmatiskas zmogus, todel man PATOGIAU taip mastyti, mano tokia natura. Man patogiau, ramiau maziau tiketis is savo vaiko, o paskui dziaugtis,kad jis mane nustebino visgi padares tai, ko galbut as giliai sirdyje nesitikejau. Ir nieko as sioj vietoj nesiruosiu keisti, o ir kodel tureciau...??
Manot as savo vaika matau kitaip, nei jus? Ne. Jis man lygiai taip pat normaliausias vaikas atrodo, myliu ji, auginu kaip bet kuri kita mama. Vien tik todel, kad kazkas pasake, kad jis autistiskas, tikrai nepaikete mano jausmu jam, jis man vistiek toks pat nuostabus. Tik as mastau siek tiek kitaip apie visa tai, nei jus ir tiek. Tas pesimizmas toks mane nuolat stumia pirmyn, tarsi koks variklis, kai tik susizgribu, kad gal va jis nemokes, nezinos sito ar kito- tuoj pat dedu 200 proc pastangu, kad jis to ismoktu. Ir ismoksta. Viskas. Toks yra mano pasirinktas kelias kaip su visu tuo gyventi...As nenoriu but gyva kazkokiom isivaizduojamom istorijom apie "pasveikusius" autistus (nors tikiu tikrai, kad yra prisitikiusiu ir savarankisku), nes tai mane "migdo", tada "aptingstu", "apsiraminu", tarsi laikas savaime pats viska issprestu. O man tai netinka, nepatinka, nes tada prarandu ta kovine dvasia, kuria dabar gyvenu ir su kuria man gyventi naudingiau. Naudingiau ir mano vaikui, budama jo motina, tai zinau gerai...
ICE- ties tavo zodziais apie tai, kad darbas, mokslas,uzimtumas padeda uzsimirsti ir nemastyti tiek apie ta neaiskia ateiti- pasirasau. Augindama du leliukus praktiskai irgi mastau apie tai maziau..Tik ne visada as to uzsimirsimo noriu
, kad neišsikapsysime iki to, kaip tu sakai "savarankiskai isgyventi musu visuomeneje"
