QUOTE(diletant @ 2012 04 27, 18:49)
1. Kad suprastumėte kodėl žmones valdo seksas, maistas, savisauga, atimkite galimybę mąstyti ir palikite tik instinktus... Ta prigimtis vis išlenda, todėl ir yra daug varpų, makščių ir t.t aplink. Galimybė mąstyti, socializacija, auklėjimas, aplinkos pavyzdys formuoja mus kitokius, priklausomus ne tik nuo prigimties...
2. Pagal prigimtį vyrai turėtų siekti apvaisinti kuo daugiau moterų, nes ankščiau žmonės gyvendavo trumpai iki kokių 30 metų, todėl reikėjo daugiau vaikų, nes buvo natūrali atranka... Dabar, kai žmogaus vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 70 žmonių reiktų mažiau, tačiau atsiradus galimybei daugiau gyvenimą valdyti galva, tai perlenkiama į kitą pusę - dėl savo asmeninių interesų gimdoma 1, 2 vaikai arba visai negimdoma. Dėl to
Lietuvoje jau keletas metų vis neigiamas žmonių prieaugis[U]...
Sutinku su ada, kad reikia rasti pusiausvyra tarp pragmatiškumo, materializmo ir jausmų, darnos su aplinka, gamta, emociniais poreikiais.
3. Mėgstu posakį, kad negalima gyventi dėl darbo, o reikia dirbti dėl gyvenimo. Geriau būti ne tokiu turtingu fiziškai, finansiškai, bet patirti daugiau emocinio džiaugsmo, patirti gyvenimą... Vaikai tai mūsų emocinis turtas, mūsų gyvenimo prasmė, mūsų tęstinumas, mūsų atspindys, realizacija. Psichika, psichologija daug lemia dėl vaisingumo ir kitų gyvenimo dalykų, tačiau negalima tos reikšmės ir pervertinti. Yra ir fizinės kliūtys pastoti: uždegimo pasekoje užakę kiaušintakiai, aplinkos poveikyje negyvybingi spermatozoidai...
1. Siai izvalgai pritariu.
2. O cia yra priestaravimas. Jei ziuresime placiaja prasme, tautybe yra zmogaus sukurtas vaisius, ne gamtos. Gamtai vienodai rodo, kiek lietuviu, rusu, zydu, kinu ir t.t. Cia jau veikia musu pragmatizmas, puikybe, noras issiskirti is i mus panasiu, issaugoti savo identiteta. Pasaulyje gi zmoniu yra per akis, net gresia, kad gali kilti globali katastrofa nuo per didelio zmoniu kiekio.
Todel siulyciau nesitapatinti su aplinka, gamta ir t.t. kai kalbama apie tautybe. Visais laikais civilizacijos zlugdavo, ju vietoje, ant ju pamatu, kildavo naujos. Tai raidos, evoliucijos pasekme. Nematau tame tragedijos
3. Velgi nereikia visko absoliutinti. Zmones skirtingi, vieniem vaikas yra vertybe, kitam gi jo darbas, kuryba. Jei koks zmogus teikia pirmenybe vienam, kitam, ar abiem ivardintiems aspektams, jis nera nei geresnis, nei blogesnis, del savo pasirinkimo. Svarbu, kad zmogus rastu pilnatve, galetu save realizuoti. Na ne visi yra reproduktoriai. Mano galva nera svarbu ka kurti, vaika, ar darbo vaisiu, tai irgi yra kurybos rezultatas, per kuri jis realizuoja save, palieka po saves pedsaka.
Man darbas yra gyvenimas, dirbu, nes kitaip negaliu, turiu toki vidini poreiki kurti. Jei as pameginciau ji slopinti, nerealizuoti save, buciau nelamingas zmogus. Vaizdziai tariant, man darbas yra narkotikas, be savo darbo, as jauciu diskomforta. Ir tame nera jokio pragmatzimo, noro uzsidirbti, nes tai yra kaip kvepavimas.