Nsusitvarkau su dukra

Sveiki, net nezinau nuo ko pradeti....
Esame emigrantai, seimoje turime 3 vaikus. Vyriausiai dukrai neseniai suejo 13 metu.
Kol gyvenome lietuvoje buvo siek tiek uzsiplieskiancio charakterio, taciau gerai mokesi , neturedavom dideliu bedu ir del nepaklusnumo , draugu ir viso kito.
Kadangi Lietuvoje labai vargome , mazdaug pries metus migravome i Anglija, pradzioje tik mes su vyru. Vaikai gyveno pas mociute, nuolat bendravome skype ir kartu svajojome apie gyvenima visi kartu kai vaikai atvyks cia.
Po pusmecio nuvykau i LT ir atsiveziau visus vaikus i Anglija. Taciau cia mano dukra neatpazistamai pasikeite. Regis mokslais visiskai nebesidomi. Normalu kad susirado draugu (Lietuviu) , Toje vietoje kur gyvename musu tautieciu tikrai nemazai. Taciau dabar jai rupi tik kazkur pasprukti su naujaisiais draugais. Jei namie kazka prasau pagelbet tai kompromisa pasiekiame tik per didelius pykcius. Nuolat saukia ant savo sesers ir brolio, atsikalbineja pries mane, buvo jau ir pries mane keleta kartu pakelusi balsa.Beje pastebejau kad pradejo daug meluoti.
Gal galetumete patarti ka nors , nes bandeme tai spresti ir geruoju ir bloguoju, taciau rezultatu jokiu Bijau visiskai prarasti rysi su dukra.

Prasidejo paauglyste ir nieko cia nepadarysi. As pati budama paaugle sprukdavau is namu, nejau i mokykla, nekenciau mamos ir t.t. Tokioje situacijoje vis dar svarbu, kad vaikas jaustusi mylimas kad ir kas benutiktu. Bet taip pat turite atsistatyti savo kaip tevu autoriteta, nes, gal but, praradote kai palikote vaikus LT arba nelabai turejote ir anksciau. Galiu Jums parekomenduoti knyga" Vaikai kilę iš dangaus" ( http://www.skaityta....kai-is-dangaus) Gal gali Jums kas nors ja atsiusti. Man ši knyga labai patiko ir padejo per trumpa laika susitvarkyti su savo neklausanciu trimeciu. Toje knygoje yra patarimai tinkantys ir paaugliams. Svarbu suprasti kaip teisingai vaiko paprasyti, kad jis pats noretu su jumis "bendradarbiauti', o ne įsakineti ir nurodinėti kas ypac nepatinka paaugliams. Vaikui reikia jausti, kad yra tevai, kuriais gali pasikliauti, kurie yra atsaingi ir vadovauja. Kai jauciasi saugus, nurimsta ir elgiasi teisingai, o ne maistauja. Man paciai toje paauglysteje vietoj burbejimu, isakinejimu, gedinimu truko paprasciausio supratimo, pagarbos ir meiles. Nuosirdziai linkiu Jums ramybes
Papildyta:
Knuga JOHN GRAY "Vaikai kilę iš dangaus"

Labai dekui uz patarimus, butinai pameginsiu kaip nors gauti sia knyga.

Taip, man irgi butu įdomu sužinoti.

Pas mane taip pat yra klausimu.Ka daryti kai deimtmetis bega is namu meluoja ,mokslais nesidomi ,uz nedarba ir nesistengima ka nors daryti vos perkele i 4 klase pries tai buvo iskviete mus pasitarti ka daryti.tai nusprendem istirti gal jam per sunki einama programa gal jam reikia specialios.Niekuo nesidomi tik taiko kada musu nebus o jis gales laisvai pazaisti kompu,o jei ne tai eina i lauka,su draugais gastroliuoja po visa miesta,eina i biblioteka zaisti kompu.Kaip jis sake "Noriu but suauges"Bet kad nieko daryt nereiketu (nei mokytis ,nei dirbt ir valgyti butu paduota)

neduokit kompiuterio pakol neatliks darbu:)

Aš, kai susilaukiau vaikelio ir paaugus prasidėjo tokie dalykėliai, tiesiog pradėjau domėtis, aiškintis - ar tikrai neįmanoma ožių, kaprizų, neklausymo išvengti, ar tai normalu, kaip reaguoti, ir t.t.

Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, tėvystė - tai ne šiaip tiesiog pasigimdžiau, maitinu, aprengiu ir vaikas auga. Tėvystė - tai darbas. Kas yra tėvai ? Darbuotojai. Ko reikia darbuotojui, kad jis galėtų gerai atlikti darbą ? Baigti mokslus. Kuo geriau atliksite darbą, tuo geresnį atlyginimą jums mokės "darbdavys" - jūsų vaikas (bus jūsų parama senatvėje, lankys jus ne iš pareigos, o iš vidinės traukos, poreikio jus matyti, bus laimingas, kai esate laimingi jūs, ir t.t.).

Atlankiau dvejus kursus (ir eisiu dar, kai tik vyks), peržiūrėjau Youtubėj trumpus video, kuriuose psichologai dalijasi patarimais, ir įsigijau tas knygas, kurias rekomendavo man patikę psichologai, tiskliau daugybę knygų - ne tik įdomu skaityti, greta ir jausmas - kaip neteisingai auklėjame vaikus, kaip neteisingai auklėjo mus, kiek neteisingų mitų esama. Skaitydama knygas ir palaikydama gerą ryšį su dukra - sveikstu ir saugėju pati, gyja vaikystės žaizdos. Tas vaikų auklėjimas yra tikras fenomenas

Taigi, mano mamiška bibliotekėlė:

Vicki Soltz, Rudolf Dreikurs
Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams (įpusėjau)

Elaine Mazlish, Adele Faber
Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų

Dr.Thomas Gordon
Kaip tapti gerais tėvais

Gary Chapman, Ross Campbell
Penkios vaikų meilės kalbos

John Gray (Džonas Grėjus)
Vaikai kilę iš dangaus
(įpusėjau, bet kai kurie metodai man nepriimtini, tai kol kas nebeskaitau, nes tuo metu atėjo Dreikurso knyga ir ją pradėjau skaityt, bet tikrai baigsiu ir Grėjų, nes yra ir daug gerų, priimtinų metodų, neprieštaraujančių kitų psichologų metodams).

Linda Bress Silbert, Alvin J.Silbert
Kodėl geri vaikai gauna prastus pažymius

Ir, pasiruošimas paauglystei :

Jack Canfield, Kent Healy
Sėkmės principai paaugliams

Sean Covey
7 efektyvių paauglių įpročiai

Planuoju pirkti:

Nina ir Zariana Nekrasovos
Liaukitės vaikus auklėti – padėkite jiems augti

Nina Nekrasova, Zariana Nekrasova
Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio ir ką daryti paskui

Fee Czich
Vaikai gali daugiau

Eric Berne
Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės

Ir pirksiu kiekvieną mano manymu naudingą knygą

Kokia nauda iš daugybės knygų? Tokia, kad skirtingai autoriai apie tuos pačius dalykus kalba kitais žodžiais, vienas vienokį dalyką parašo suprantamiau, kitas kitokį. Be to, kiekvienas psichologas pateikia savo pavyzdžių iš savo praktikos - pavyzdžiai yra neįkainojama informacija, žinios taip įsisavinamos daug lengviau. Tad kuo daugiau skirtingų pavyzdžių - tuo geriau.

Pritariu 100 proc. Nors kolkas dar susitvarkau su savo vaikais bet daug ir skaitau, tik beda ta, kad skaityti lengviau nei igyvendinti tuos patyarimus, nes dazniausiia reikia pirmiausiai pasikeisti paciam, o tada ir vaikus auklesime kitaip.

pabega is namu pas drauga ar i kiema ar i biblioteka ir ka tada

turiu pažįstamų šeimoj tokį atvejį. Na, ten gal lengviau, nors ir prastais pažymiais, bet perkėlė, nekilo klausimų, kad gal per sunku. Ir iš namų nebėga.
Bet ta kalida, kurią iš šalies žiūrint daro tėvai, yra paprasčiausiai per mažai dėmesio jam skiria. JIe dar jaunesnį vaiką turi ir vis sako, kad prižiūri abu vienodai.. bet bėda ta, kad akivaizdu, kad antram vaikui to dėmesio tikrai mažiau reikia (ji pati pažaidžia, paskaito, filmukus pažiūri, labai savarniška, o vyresnėlis - tiesiog dėmesio vampyras). Su vaikais beveik neužsiima tėvai, bet va, dukrytei atrodo tinka tas variantas, o sūnui akivaizdžiai ne, jam reikia dėmesio. (Nuo mažiuko reikėjo).

Yra keletas gilių psichologinių pasąmoninių užduočių, kurias kiekvienas žmogus, ir ypač vaikas, siekia atlikti. Vienos iš jų:
- patenkinti priklausymo grupei poreikį,
- patenkinti poreikį būti reikšmingu, naudingu,
- sulaukti pagyrimo už pastangas, paskatinimo,


Iš pradžių vaikas bando pritapti šeimos 'grupėje', t.y. rasti kuom galėtų būti naudingas, atlikti kažkokias funkcijas ir iš to patirti priklausymo grupei malonumą, bei buvimo reikšmingu tai grupei malonumą. Patyrinėkite vaikus ir pastebėsit, kad jie bando padėti, kartais mums atrodančiose visiškai per sunkiose jiems užduotyse (na pvz. tėtis kala, gręžia, arba šeima stumdo baldus, berniukas nenustygsta vietoj, taip nori prisijungti) ir šioje vietoje labai svarbu, a) KAIP mes parodysime, kad vertiname jo norą padėti, KAIP išspręsime situaciją, kad mums netrukdytų, c) KAIP pasieksime, kad pabūtų saugiu atstumu.
Mes savo šeimoje tai sprendžiame taip: tiesiog pasukame galvą, ką vaikas iš tiesų galėtų padaryti, kad ir pasijaustų, jog dalyvauja bendroje veikloje, ir tai būtų saugu. Paprašome, kad atneštų/nuneštų kokį varžtuką, skuduriuką, ar padėtų nešti "labai sunkią" lentą, ir tt. Reikia tik apsidairyti aplink, ir tikrai surasime, ką vaikas galėtų daryti O vaikui tai reiškia labai daug! Patenkinamas poreikis priklausyti, poreikis žinoti, kad 'ir aš kažką sugebu, kažką galiu', poreikis žinoti, kad 'esu reikšmingas, naudingas', skatina bendradarbiavimo jausmą, padeda jaustis esant komandoje.
Kai vaikas negauna priklausymo grupei šeimoje, jis ieško kitos grupės. Bendraamžių grupuotėse vaikas patenkina poreikį būti kažką sugebančiu (jūsų atveju, gerai žaidžia kompiuterinius žaidimus), pripažintu (draugai žavisi, kad jis gerai žaidžia).

Taip pat gali būti dar kitų priežasčių. Pvz. nesutarimai tarp mamos ir tėčio. Tai sukuria nestabilumo jausmą, slogią atmosferą, vaikas pradeda nebegerbti tėvų, kurie nesugeba sukurti normalios atmosferos šeimoje, ir bėga nuo jos kitur.

Niekuo nesidomėjimas gali būti iš to, kad per mažai pastebite, ką vaikas daro gerai. Pavyzdėlis iš mums kursuose rodyto 5 min filmuko, kur vaikas grįžęs iš mokyklos pasikabino kuprinę, ir atsisėdo prie TV. Po to grįžo mama ir vietoj to, kad užsipultų vaiką dėl TV, pastebėjo ir pasidžiaugė, kad jis pasikabino kuprinę

hellen, nesijausk vienisa:) pas mane situacija panasi...merginai mano irgi 13, tai kartais vos neverkiu, nes nezinau ka daryt..pries 3 menesius parsiveziau namo girta, aisku buvo pokalbis ( poto, kai issiblaive) uz bausme neleidau naudotis kompiuteriu ir eiti i lauka menesi. Kol sedejo namie, viskas buvo lyg ir neblogai, pradejo su manim daugiau bendraut, abi visur ejom, daug vazinejom dviraciais ir t.t. bet baiges bausme ir vel...atsikalbineja, susitvarkyti priverciu tik prievarta. Tikrai stengiuos daug kalbeti, bendrauti, "nevaidinti" mamos, buti tiesiog drauge...tai tada pagal jos nuotaika, seip lyg ir artimos labai esam, jinai man daug papasakoja, bet labai daznai kazkokie pykcio priepuoliai uzeina, tokia labai jau "savarankiska ir suaugusi" pasidaro.. vakar vel isleidau i drauges gimtadieni, ir vel parsiveziau girta...aisku jinai verke, atsiprasinejo, apsikabinus sake, kad as pati geriausia mama pasaulyje ir, kad jinai nezino kodel taip elgiasi...nezinau net ka daryt, sykart neskaiciau moralu, tik pasakiau, kad jinai isvaiste visa mano pasitikejima ja...ir kad as nors ir labai ja myliu, bet nebenoriu buti jos drauge...keista, bet kolkas labai suveike..pati mane kalbina, pati papasakojo, kas vyko per ta gimtadieni, pati kviecia su vaziuoti apsipirkti...
ziuresiu, kaip seksis mums toliau..
bandau prisiminti save, ir pamenu, kad tuo metu manmama irgi nebuvo autoritetas, nors dabar esam labai artimos..tikiuosi, kad ir mano dukra isaugs..