QUOTE(stryga @ 2012 06 20, 11:52)
Stengiuosi nesuasmeninti. Dziaugiuosi, kad kitiems sekasi ir viliuosi, kad ateis ir i mano kiema svente. Kitu vaikai - kitu vaikai, mano bedos - mano bedos. Ir ziuriu tik i prieki, su tikejimu, kad ateitis atnes gera zinia ir niekada nesizvalgau atgal, stengiuosi neskaiciuoti laiko, kaip ilgai nesiseka. Nes tom retom akimirkom, kai siaucia hormonai ir su mintimis susitvarkyti nesiseka buna pernelyg sunku. Bet... Nemeskit i mane pomidoru - yra ir be vaiku siam pasaulyje graziu dalyku. Tikiu, jei uzsiciklinsi, kad tai vienintelis gyvenimo tikslas, D pasijuoks ir atims dar ir tai, ka turi (aisku, svajones neispildes

). Tad neverta saves gailetis - gyvenimas, kaip ziaurus vaikas draugu burelyje, juokiasi is to, kuris pats silpniausias, kuriam skauda ir kas ta skausma rodo. Mergaites, nepasiduokim skausmui, vaikelis nori ateiti pas laiminga mama...
Labai skaudzios tavo mintys, nors ir suprantu apie ka kalbi. Tokiam netobulam pasaulyje gyvename ,ir su savo skausmu dazniausiai zmogus lieka vienas.
Mane liudina mano dvilypiai jausmai, noretusi dziaugtis draugu laime visiskai, be jokio debesies. Deja taip neiseina. Esu laiminga kad mano dziaugsmas del ju yra nuosirdus, taciau taip pat kaskart sirdi suskausta (tiesiogine ta zodzio prasme...

) kad va, regis laikas eina, kiti jau po antra planuojasi ar laukiasi, nors pradejom planuotis kartu

Bet stryga visiskai teisi. Reikia ismokti nukelti motinyste nuo pjedestalo, aukstesnio nei visi kiti

O kelias i tai jomajo koks skausmingas

.
Ar teko kada nors isgirsti priekaistu del per mazo dziaugsmo kitu laime?
Ar nera aplinkoj prietaringu moteru, kurios bijo, kad pvz nuziuresit ju vaikus ir panasiai?