Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Atrodytu, kad skaitau mano pacios parasyta posta. Lygiai taip pat ir as jauciuosi, tik skirtumas tas, kad as nuleidau rankas ir atsisakiau dirbtinio apvaisinimo. Visa kita kelia iki jo praejau. Nebenoriu daugiau... Pavargau... Gal ne kiek pavargau, bet jauciuosi savanaude. Atrodo uzsimaniau vaiko ir "nusilipdysiu". O gal jis nenori pas mus ateiti, gal mums nelemta, gal Dievas parinko mums kelia be vaiku... Ir jeigu kas nors atsitiktu tam mano savanaudiskai "nulipdytam" vaikeliui (ar tai gimtu su kokia liga ar veliau gyvenime jam kas atsitiktu), tai as gyvenime sau neatleisciau ir gyvenciau su kalte sirdy. Todel pasirinkau kita kelia, laukti naturalaus stebuklo. Nustojau gydytis (nuo neaisku ko), bet nenustojau laukti...
Nepykit moterytes uz mano toki gal net ziauroka pasisakyma, bet pasakiau jums kaip as jauciuosi. O jauciuosi blogai. Kaip moteris su broku.

Aš irgi jaučiuosi, kaip moteris su broku. Reikia laiko suvokti save naujai. Tik neįsivaizduoju, kiek to laiko reikia. Ir lygiai taip šmėžteli mintys - o jeigu tas nevaisingumas yra mažesnė blogybė nei kad būtų jei susilaukčiau vaikelio (pvz, gal vaikelis būtų ligotas ar pan.). Tačiau kita vertus pagalvoju, jei taip žiūrėti į viską, tada nereikia nei skiepytis, nei gydytis nuo bet kokių ligų, o atsiduoti dievo valiai. Su tuo nesutinku...

Va irgi lygiai taip pat jauciuosi - vakuume. Tokia tarp žemes ir dangaus. Atrodo negyvenu, o egzistuoju ir tuo pačiu laukiu, kas bus toliau. Minčių, jausmu daug juodu, o ant širdies toks spaudimas, kuri jaučiu ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Tai va tenka giliai įkvėpti ir iškept... Kai darbe klausia ko vis dusauju, neturiu ką atsakyt...santykiai su MB tokie ant plauko. Ši problema mus nesuartino, bet nutolino, deja. Na ir priedo per tyrimus MB atrado letine liga, labai rimta. Mano busena jau ne vienas menesis daugiau ar mažiau depresine. Tokiam pilkam vakuume ir egzistuoju.

Labai liudna cia...
Nesusilaukiam vaikuciu jau virs 6 metu. Pati esu turejus 3 IUI, 2 IVF ir du snaiguciu isodinimus... nei vienas net nebande tvirtintis, net kibomo nebuvo Dabar sustojau, kuriam laikui... Seimoje irgi viskas griuna, santykiu su vyru ir santykiais pavadinti negalima. Vaiku darymo maratonas, o ne bendravimo malonumas... Per daug didele itampa, nors negalima ant jos versti visos kaltes.
Sutinku, tai yra begalinis skausmas...., ir as esu brokuota moteris, nesijaciu pilnaverte, ir juoda buna labai daznai, ir nesinori keltis is lovos, ir gyventi nesinori.... bet vis dar bandau izvelgti grazius dalykus gyvenime, bandau isplesti savo siaurus remus ir pamatyti kitas galimybes save realizuoti, kaip moteris ir mama. Pvz. ivaikinimas, as bent jau leidziu sau apie tai pagalvot, o anksciau tiesiog atmetinejau sita galimybe. Tempiu save uz ausu, kiek istengiu. Lepinu save. Ko gero...? tusciais dalykais bandau uzpildyti ta atsiverusia tustuma ir nevilti, praraja...
Ir neziurint visko, randu Dievuliui uz ka padekoti. Uz sveikata, uz atrimus, brangius supancius zmones, uz darba, visus gyvenime džiaugsmus, uz svieciancia saulute, grazu geles zieda, uz dar viena pragyventa be fizinio skausmo diena, uz dvi kojas, dvi rankas, galva ant peciu, tiesiog uz pilna kuno komplektacija ir uz sklandu jo veikima. Kai pradedi galvoti, kiek tu gyvenime turi ir nevertini, ir kokia tragedija padarai negaves vieno dalyko, nors ir labai svarbaus, ta problema biski sumazeja... trumpam...

Linkiu Jums visoms ir sau... pajusti, ka reiskia, kai mažas angeliukas spardosi, is pradziu pilvuke, o paskui ant ranku..., linkiu isvysti taip ilgai ir skausmingai laukta sypsenele ant mazo, rauksleto veiduko, linkiu pajusti visus motinystes dziaugsmus, kai sirdis tiesiog netelpa krutines lastoje ir atrodo gali sprogti is laimes...!!! Linkiu rasti jegu ir ryzto, vidine ramybe!

Tiesiog aciu! Ir sekmes!

Laba diena, merginos,

Aš dar ne daug šiuo keliu nukeliavau ir patyriau (turiu minty procedūras), bet stebuklo laukiu daugiau nei 10 metų. Ir labiausiai bijau kaip Alelėja rašo, o gal tai likimo tampymas už ūsų. O jei nuo visų tų chemijų vaikelis bus su negalia. Aš tada sau negalėsiu atleisti. Dėl šios minties ilgai nesiryžau pežengti vaisingumo specialisto slenksčio...o dabar nusprendžiau šiek tiek pabandyti...

Svarbiausias dalykas yra man atrodo nelaikyti savęs brokuota ar panašiai. Šiam stebuklėliui įvykti reikalingi du žmonės- vyras ir moteris. Aš šiek tiek tikiu tais vadinamais karminiais dalykais, todėl manau,kad negali moteris viena prisiimti atsakomybę už tai , kad nepavyksta pastoti.
Girdėjau sakant, kad vyrai myli moterį. Ir jei yra ta meilė, tai nesvarbu ar ji su vaikais, ar su penkiais ne jo vaikais. Gal tai tiesa?
Žinau gyvenimišką pvz. , kai pora išsikyrė, nes buvo verdiktas- moteris niekda nepastos. O dabar kiek žinau abu turi atskiras šeimas ir augina vaikučius. Gal ne tas vyras šalia mūsų?
Linkiu laikytis ir iš paskutiniųjų jėgų nenugrimzti į tamsą. Tada jau kelio gali nebūti atgal. Neleiskit savigraužai bri depresijai jūsų užvaldyti. Valdykit jūs jas, nes kitaip galit daug daugiau prarasti. O gal kaip tik kai susigražinsit pasitikėjimą, tikėjimą, atsipalaiduosit ir pradėsit gyventi nepriklausant nuo grafikėlio kažkio ir pasibels stebuklas į jūsų širdis . Tvirtybės mergaitės

Labai senai tyliai skaitau šią temą, bet dabar negaliu nepakomentuoti:

Kaip gražiai parašyta Reikėtų pasimokyti iš tavęs stiprybės Ačiū tau
Labai linkiu, kad tie ilgi laukimo metai jūsų šeimai pasibaigtų ir pasibelstų laimė

Iš vienos pusės taip, tai tinka, kai nepavyksta susilaukti vaikelio, tačiau medicininių priežasčių tam nėra. Arba nustatytos problemos, tačiau jos nereiškia, kad visai nėra šansų natūraliai pastoti.

Bet jei yra tikslus verdiktas - kad negaliu pastoti dėl tam tikros priežasties, kuri yra, kaip aš jaučiuosi, tarsi mano brokas, ir kuri niekada nepasikeis. Viena vertus man gerai, nes aš žinau priežastį, tad galim nebesistengti, nepatirti tos įtampos kiekvieną mėnesį, tačiau kita vertus.... tas žinojimas verčia mane jaustis tikrai blogai. Kai sužinojau savo diagnozę pradžioj nelabai susigaudžiau, paskui prasidėjo didžiulis liūdesys, jaučiausi taip, tarsi būtų miręs artimas žmogus. Tuo metu mirė svajonė.

Labai sunku nepalūžti. Aš jaučiuosi tikrai liūdna ir pikta. Iš paskutinių stengiuosi dirbti kaip niekur nieko, kad aplinkiniai nepastebėtų mano savijautos. Ištempti dieną, o paskui vakare ar savaitgalį leisti sau išsiverkti, paliūdėti, pasišnekėti su vyru. Tačiau jau pastebiu, kad nesinori bendrauti su draugais, tėvais, nes nenoriu klausimų kaip gyvenam ir panašiai, nenoriu vaidinti laimingos ir šypsotis sau džiugiai. Juo labiau nenoriu pagalvoti apie kokias šventes su giminėmis. Tikiu, kad šis etapas praeis, susitaikysiu ir imsiu pozityviai žiūrėti į gyvenimą, į ateitį. Labai tikiuosi.

Aciu, Alelėja, dekoju Dormeja .
Viskas atsiranda su skaudzia patirtim, ir stiprybe (jeigu ja taip galima pavadint), ir problemos priemimas, suvokimas, susigyvenimas su ja, galu gale sugebejimas kalbeti apie tai, be asaru, be ranku drebejimo, be padaznejusio pulso... Sugebejimas negaileti saves, o tiesiog eiti, nes toks yra tavo kelias.

Bet grazus, baltas pavydas ir asaros ant akiu, kartu su palaiminga sypsena atsiranda kiekvienakart pamacius grazia nescia busima mamyte, isgirdus naujiena apie draugiu nestumus, apie laimingai gimusi kudikeli, pagalvojus, kokia didziule laime jos isgyvena, ka jaucia, kai po sirdim plaka dar viena sirdele, kai jaucia pirmus silpnus kojyciu ir rankyciu spirius... Kokios jos yra laimingos!!!

Lock... Laikykis! Susigyvens, susigules, tai dar nera mirties nuosprendis, yra kitu galimybiu, kaip gali realizuoti save, kaip mamyte. Ateisi prie to, vienu ar kitu keliu. Bet isliudeti, isgyventi, suvokti aisku reikia laiko, tik ne per ilgai
Kol kas mano svajone neissipilde, bet susikaupsiu... (arba atsipalaiduosiu) ir issipildys. Ir Jusu irgi, tik truputis kantrybes
O neisipildys... tai, kaip sako "gde naša ne propadala...", kad tik sveikata butu! Gal pavyktu koki viena mazo zmogeliuko gyvenima, kuris savo teveliams nebereiklaingas, pripildyti mele, demesiu, svelnumu, ir taip pagerinti jo gyvenimo kokybe, ir save realizuoti
Nera padeties be iseities
Laikykites DRAUGES! *

Sveikos merginos/moterys aš kol kas galiu tik palinkėti jums begalinės sekmės ir jūsų svajonių išsipildymo 4u.gif . Kol kas nežinau ir nepatyriau ką tai reiškia, tačiau atėjau čia su kitu prašymu, žinau, kad skaudi tema, bet galbūt galėsite šiek tiek pagelbėti. Mokausi Lietuvos Sveikatos Mokslų Universitete, ir šiuo metu rengiu šiokį tokį darbą apie nevaisingumą ir psichinę sveikata, tad galbūt galėtumėte pasidalinti, jūsų patiritimi, kaip reaguoja ir kokiu emocijų sulaukiate iš aplinkinių draugų, šeimos, kaip jie vertina situacija, kuri kiek skaičiau kartais gali tęstis ir labai ilgą laiką? Būčiau labai dėkingą jeigu kažkas neaišku klauskite, pasakymai bus naudojami bendriems tikslams

Kokios liudnos mes cia visos.
Eme kirbeti mintis, tai su kuo daugiau nei su jumis pasidalinti, pasitarti.
Juk realios psichologines pagalbos nelabai yra kur ieskoti..
O jei butu kokia savipagalbos grupe su psichologu, kaip vakaru salyse praktikuojama, ar jums tai atrodytu priimtinas pagalbos budas? Kaip manot?

Svajuko dramblionei galiu pasakyti kad pilnas internetas sios informacijos, ir SM forumas, taigi tikrai manau surinksi informacijos savo darbui.
Is aplinkiniu buna labai daug skaudziu reakciju, kas keista - is moteru. Labai mazai kas supranta, kokio "lygio" drama vyksta vaisingumo problemu turinciose seimose, ar bent jau moteru viduje. Neisivaizduoja kiek tenka pasitelkti jegu ramiai atlaikyti visokius gerasirdzius pamokytus " tai jus gal nepataikot ant dienu, tai gal poza ne ta, tai gal neduodi vyrui valgyt, o tai gal tinginiaujat, o tai tu gi atsipalaiduoooook,.. Arba, tai kad tau matyt Dievulis neduoda vaiku nes tu gal dar nedabrendai, kad tokius filmus pvz ziuri.
Jautrus atvejis daznai buna su tevais. Nes anytoms pasisakyt kad kazkas netaip, reta marti gali. Juk tai vyresnes kartos zmones kurie nebutinai nauju ziniu igije, vis dar tiki kad jei seima neturi vaiku, tai matyt moteris nusivalkiojus, abortu prisidarius ir t.t.
Zmones megina uzjausti, bet manau daugelis patiriantys jei ne vienokius tai kitokius didelius ismeginimus zino, kad niekas negali is tikro atjausti, suprasti ir net isklausyti, o tik nemazai kancios pats ragaves. Ilgainiui drauges ypatingai laimingai auginancios maziukus, nustoja klausineje kas ir kaip, kas nedrista, kas instinktyviai veja tamsias mintis i sali, ivairiai buna juk. Tai vat taip ir gyvenam

Sveika, jei nepatingetum ir paskaitytum, suprastum ka patiria moterys ir vyrai, kurie ilgai negali susilaukti vaiku. Patirciu cia daug, taqciau nemanau, kad kas nors nores jomis pasidalinti, manau, jos per daug skaudzios. Nezinau, gal ktos mergaites parsys tau ka nors....