Psichologinės problemos ir nevaisingumas

Gal nepamiršo, gal nenori Tavęs nervinti?
Aš kol prisiverčiau vyro brolio lialių aplankyti, pusė metų praėjo - bijojau, kad apsiraudosiu nelaiku

na mes buvom kalbeje su ja ta tema ir as jai sakiau kad cia yra tik musu problema ir kad kiti neturetu jaustis nepadogiai ar dar kaip kitaip, ji pritare man - as prasau savo draugu ir artimuju visda buti su manim atviriems, naturaliems o ne vaidinti, nemegstu vaidybos taciau norejosi is jos daugiau supratimo, o ypac nepabegti nuo manes kai man labiausiai jos reikejo :-( dabar kai jau ji pagimde ir turi savo gyvenima tikriausiai ir noretu kad atlekciau dazniau jos lialiu pamatyti, aplankyti, taciau man noro nebelike ir ne todel kad pavydziu ar jauciuosi nepatogiai, taciau tik del to kad tas pyktis vis dar likes ant jos... ir zinau jeigu nueiciau aplankyti ji vel net neuzklaustu kaip as jauciuosi, kokias proceduras atliekam ir pan. o visa demesi sukoncentruotu savo lialiui praeita karta pati turejau uzvesti kalba musu tema, kad pasisakyciau kiokioj stadijoj dabar esam, bet ir vel... nebuvo tos reakcijos kurios tikejaus...kada savo drsaugams sakausi apie savo bedas as nenoriu kad gailetu musu... tik isklausimo ir supratimo, gal lengvo apkabinimo kad pasijustum nors truputi lengviau kai zinai kad yra zmogus kuris tave palaiko (neskaitiant vyro, nes jis visada salia issikalbejau cia, sorry
as savo brolio lialiu ir visus kitus galiu mielai lankyti, priziureti, dziaugtis jais ir pan. man netgi malonu taciau tik zinios apie bet koki nestuma mane labai paveikia, bet irgi tik trumpam ismusa is veziu, pazliumbiu sau viena ir paskui vel gerai

Butent todel ir parasiau - svetimam. nes savam skaudes. Bet gi mes nenorime skaudinti artimuju. Nors... kaip cia pasakius apie save: mano kriksto mama surenge savo jubilieju kaip senais gerais laikais, besilaikant silkes ir sampano tradiciju, sukviete visus, kas dalyvaudavo sventese pries gerus 20 metu. Alia - sovietmecio laiku balius toks su atitinkamu maistu. Mes, vaikai, jau nebe vaikai, o kai kurie jau ir su savo vaikais. Ta naujoji karta begioja ir draskosi, leidzia kliksmus, garsus, mes su vyru zaidziame ir tyliai galvojame apie pirmadienio NT gadinima, nes tai musu paskutinis IUI ir paskutinis bandymas. Kazkas mums palinki to paties. mano mama - o kam jai? ir garsiai zvengia pridurdama - man anuku nereikia. O kaip man reikejo jaustis? as vienturte. va tau ir artimieji, kuriems skauda.
beje, NT - I.

Paziurek kitaip truputi: tavo bedos ir problemos padejo draugei suvokti kas istikruju yra vaikas, ka reiskia jo noreti ir koks butu gyvenimas be jo. Galbut, jeigu ne Tu ir ne tavo bedos, ji kitaip aukletu, galbut, duotu maziau meiles vaikui, maziau demesio. O gal ji Taves nepamirso, o tiesiog nenori taves skaudinti savo laime. Savo tokia laime, kuria ji noretu pasidalinti, bet negali, nes tau skaudes. Ir tai labai kilnu is jos puses.


As jau ipratau prie kvietimu 'ateikite paziureti kaip mes augame".. kaskart su kraujuota sirdim eini.. bet nors ten pasupuoji.. nors svetimus. kai savu nera ir nenusimato.

Maidenana Nezinau, kaip paguosti nevilty. Visi tie pasakymai, kad jums pavyks nieko verti, jei tu pati tuo netiki... O tavo mama... Labai uzjauciu. Kaip peilis i nugara... Tavo skausmas mums visoms cia toks artimas, savas... Ir vis tiek, vienintelis siaudas, i kuri mes galim kabintis - tai viltis. Ir tikejimas, kad padarysim viska, kas imanoma del musu busimo mazylio. Ir net jei nepavyktu, zinosim, kad padarem viska. Ramia sirdim zingsnelis po zingsnelio i prieki tikslo link...

dar kai nedrąsiai pasvajodavau apie vaikus, mano mama sakydavo, dar nenorinti būti babūnė, nes ji per jauna tam. paskui, kai jau paaiškėjo mano bėdos, ji atšaudavo, kad pilna porų gyvenančių kuo puikiausiai be vaikų. paskui lyg tarp kitko pasakydavo, kad na ir kas, kad nėra vaikų, svarbu esi sveika ir gyva.
labai pykau ant jos. bet dabar suprantu, kad ji nemokėjo paguosti. ji guodė savaip. kaip mokėjo. nors tą suprasti man prireikė nemažai laiko.
pamenu, kaip buvau beprotiškai supykus, kai ji išgirdusi mano kalbas apie įsivaikinimą, kategoriškai pasakė "ne". o operacijos (šalino auglius iš galvos) išvakarėse pasakė, kad jei jau nusprendėt įsivaikinti, tai linkiu sėkmės. patikėkit, tik praėjus kuriam laikui suvokiau, kad ji tarsi dėl visa ko atsisveikino su manim.
taigi, nevisada artimieji siekia įskaudinti ar įžeisti. tiesiog, gal jie nesugeba paguosti.
man, pvz, irgi sunku paguosti žmogų. galbūt nevisad tinkamai tą padarai, pats suvoki, kad pasakymas "ai nu viskas bus gerai", "pasiseks" yra kvailas. bet tiesiog kitaip nesugebu.

o draugės lieka draugėmis. jų yra visokių. vienos galbūt ir tikrai pamiršo, kad tau skauda ir nespėjus peržengti namų slenksti iškviečia savo bambizą rodyti ką moka. iki šiol purto prisiminus, kai atvykus į svečius liepė vaikui šokti, dainuoti ir kitaip rodyt tetai, t.y. man, ką moka. ir pastoviai " o tu žinok, MES jau..."
dabar tai juokinga, bet tuo metu norėjos gerai jai užvažiuoti per makaulę, niekaip nesupratau, kaip taip galima, aš verkiu, kad man ple operacija buvo, kad vaikų negaliu normaliai susilaukt, o ji čia pat savo pyplį verčia man padainuot.
arba aš jai verkiu, kad va tiek laiko niekaip negalim susilaukti, o ji sako "oi, o tu galvoji, kad mums va taip paprasta buvo? mes net pusę metų bandėm".
ech, kas tas tavo pusę metų, su mano penkiais ir operacijomis, o svarbiausiai diagnozėm. bet ji to nesuvokia. kaip kad ir nesuvokia, kad gali būt pinigų trūkumas, nes vat jie tai elektros taip netaupo, kaip mes (čia taip atsakyta, kai pasiūliau išjungti šviesą kambaryje, kuriame nieko nebuvo).
dabar tai juokinga, nes pagaliau suvokiau, kad žmonės yra tokie kokie jie yra.

aš tikrą paguodą radau šitame skyrelyje.

Galima tik spelioti kas darosi jos sieloje...
Zinai yrra protas o yra jausmai, kazin kaip ji jauciasi besidziaugdama savo kudikiu ir negaledama pamirsti tavo skausmo gali buti labai ivairiai - gal jauciasi isties nepatogiai, ir nieko negali su tuo padaryti, negali atvirai su tavim dalinti dziaugsmu. O gal ir atvirkciai - ja kamuoja pogimdyvine depresija, ji neissimiega, nieko nespeja, neturi laiko net elementariausiams poreikiams, neislipa is naktiniu, netvarko namu ir nebegali ziureti i veidrodi ... ir tau del to skustis... butu kazkaip ziauru...? Dar kaip variantas - bijo kad tu jai nepavydetum ir kad tai kaip nors nepakenktu vaikui - zinai yra ivairiu zmoniu tikinciu visokiais prietarais O gal tiesiog mano kad tau bus neidomios visos tos snekos apie pampius, kakius ir tyreles, todel nenori taves parinti



Grynai mano mamos poziuris Ojoj kaip suprantu
O ka tu padarysi, nepasirinksi juk savo gimdytoju
Skauda oj kaip skauda, bet belieka tik prisitaikyt

pritariu kad artimieji kartais nemoka paguosti o vat ta drauge tokia guodeja ir yra man paprasciausiai kartais irgi pikta kai zmones situacijose bando rasti kokia visai aktualia iseiti, kaip kad vat pati parasei arba "atsipalaiduokit" "visos anksciau ar veliau pastoja pastosi ir tu", " viskas bus gerai" - taip viskas bus gerai, o gali buti ir kitaip. skausmas vis dar sedi gerklej, o norisi ji isspjauti, todel ir kalbiesi, pasakojiesi draugams ir giminems ieskodama to supratimo....taciau to jau nebedarau...

taip, irgi brolio zmona irgi issireiskus buvo "tai mes irgi 1 metus kankinomes kol pavyko" - na taip juk 1 metu nesulyginsi su 5 ir dar tuom kad ant slenkscio IVF kabo

maniskiai aplinkui tik tada i musu problema rimtai sureagavo kai jau pasakem kad dabar tik IVF nebepatarineja, nebeklausineja, taciau laukia...laukia kartu su mumis tu geru naujienu

SM labai daug dave ir man ir ka mes be jos darytumem
Papildyta:

gali buti tiesos tavo zodziuose taciau draugai man reiskia labai daug - turiu omenyje TIKRI draugai, vat tokia ja ir skaiciau, na ir ji man netgi buvo sakiusi kelis kartu "tu mano geriausia drauge", man to girdeti nereikia - man reikia tai pajausti:unsure: na nejaugi gyvenimo aplinkybes viska taip sudetingai keicia ir ta poziuri i draugus? as nesakau, nesu gal ta idealioji drauge (turiu savo principus), taciau del to TIKRIEMS draugams (kuriu vos keli) ir prasau kad bukite atviri, jei pasakiau ar padariau ka netaip tikrai neisizeisiu, pasakykit, nemegstu melo ir spalukavimo, kalbu uz nugaros (kur maciau nutinka kitose draugystese ir vis dar vieni kitus vadina tikrais draugais) ir pan. taciau zmones nelaimes atveju tampa butent tokie



Papildyta:

paryskinau du variantus kur manyciau kad gali buti dalele tiesos (na bent pati taip jauciuosi)

Su nemaloniais klausimais, replikomis deja tenka susidurti nuolat. Pabandykite pasiruošti kelias budinčias frazes, kurias galėtumėte išsitraukti kebliais gyvenimo atvejais. Pati jausitės tvirčiau iš anksto "parepetavusi" ką atsakyti.

Pastebėjau, kad nevaisingumo pradžioje, apsaugančios frazės būna "norime užsidirbti pinigų, o tada vaikai", "norime pagyventi dviese, o tada ateis vaikai" ir pan. Ilgainiui šeimos apie bėdą pradeda kalbėti tiesiai šviesiai "turim sunkumų", "mano kiaušidės veikia ne taip, kaip turėtų", "nenoriu apie tai kalbėti" ir pan. Gal patys apsipranta su šia diagnoze, nebebijo apie ją kalbėti, išmoksta apie tai kalbėti.

O jūs pagal save suformuluokite teiginius. Atminkite, kad ir ko jie klaustų, sakykit tiek, kad pati jaustumėtės patogiai. Jūs neprivalote jiems teisintis, aiškintis, atsiprašinėti ir panašiai.

Jei norit, galim čia parepetuoti, ką jiems visiems atsikirsti Siūlykit teiginius, pasitarsim

Iš tiesų, žmonės labai skiriasi. Ne visiems, kad ir norėsite, pavyks užkrauti savo bėdas. Galima sakyti, kiekvienas draugas atlieka tam tikrą vaidmenį žmogaus gyvenime. Vienas yra puikus linksmintojas, su juo gera prasiblaškyti. Kitas yra intelektualas, su juo įdomu kalbėtis apie politiką, perskaitytas knygas, eiti į teatrą. Trečias yra geras klausytojas, jam norisi atsiverti ir jaučiamės esą saugūs. (nors kažkam tikrai pasiseka turėti draugą, kuriame telpa viskas - branginkite juos ) Todėl tikrai sutinku, ne visiems ir viską galima sakyti.
Nenorite kitiems žmonėms užkrauti savo bėdas? Tai rodo, kad pirmiausia galvojate apie kitus, o tik po to apie save... Nepamirškit savęs, gerai? Jie patys pasirūpins savimi, tai jų atsakomybė, ne jūsų.
Ir visada, tiek kiek norite, galite papasakoti čia.

Tikrai niekam nerupi? Nesutinku su tokiu apibendrinimu.
Galbūt sprendžiate pagal save - ar teisingai supratau, kad jūsų aplinkoje, artimųjų tarpe nėra žmogaus, kuris jus suprastų, palaikytų, paguostų taip, kaip jums norėtųsi?

Bet sutinku su tuo, kad aplinkiniams, kurie nesusidūrę su šia problema, yra nesuprantami terminai "užakęs kiaušintakis", "endometriozė", policistinės kiaušidės" ir visa kita. Taigi, jie gali nesuprasti jūsų ir dalinti kvailus patarimus ne iš blogos valios, o dėl to, kad nesupranta apie ką kalba.


Manau kad šioje situacijoje ji jautėsi ne mažiau blogai, negu jūs. Jai skauda širdį, kad neturi kuo pasipuikuoti prieš giminaičius. Nemanote, kad šitaip pasakydama ji galbūt bandė jus "pridengti", prisiimti kaltę sau, nukreipti dėmesį nuo jūsų - tai aš nenoriu vaikaičių, man jų nereikia, čia susiję su manim, man labai "faina" kad šitaip ir pan. ?

Dažnai pagalvoju, kad jeigu žmogui graužia rėmuo arba susuko vidurius, tai niekam negėda pasiguosti visam pasauliui. Jeigu aukštas spaudimas ar dar rimtesnės ligos, tai dauguma guodžiasi be perstojo į kairę ir dešinę.
O mes kažkodėl turim gėdintis.

Pelargonija, o ką Jūs čia veikiat? Ką čia "pametėt"? Jei teisingai supratau, IVF visai ne už kalnų, todėl linkėčiau bent trumpam pamiršti visų mūsų bėdas ir žygiuoti į nėščiųjų, planuojančių nėštumą ar panašų skyrelį