Psichologinės problemos ir nevaisingumas

#529
QUOTE(tokia profesija @ 2013 01 17, 11:19)
Pelargonija, ačiū už atvirumą. Na, šie užkibimai tikrai suteikia vilties, ir jų buvo ne vienas.
Kaip pati jautėtės rašydama, o dabar skaitydama savo istoriją?
Ar yra kažkas, dėl ko gailitės?
Ko dar nepadarėte, neišbandėte? Galbūt dėl pinigų stygiaus, ar dėl kitų priežasčių.

Jaučiausi... užsispyrusi, kokia ir esu. Jau povienodai, kad dauguma žmonių, sužinoję kuo užsiimu, pasukiotų pirštą prie smilkinio ir pasiūlytų eiti į pensiją.
"Trydaliojimai" kartais išlenda, bet esu per daug užsiėmusi, tai būna labai retai.
Gailiuosi. Kad po vestuvių neprikarpiau skylučių prezervatyvuose (kai gyvenom neoficialiam bendrabutyje, dažnai neturėdami ką valgyt, ir porą metų labai saugojomės biggrin.gif lotuliukas.gif )
Išbandyta beveik viskas, dar liko pakovoti su imunitetu. Londono nepasieksim dėl finansų, gal užteks Rygos g.gif
Atsakyti
#530
Laba, visoms, smile.gif

psichologinių skaitinių skyrelį papildžiau nauja medžiaga.

Ji ir Jis, pakeliui į tikslą

Nevaisingumo patirtis neabejotinai keičia žmones, keičia jų santykius. Kiekvienam tenka išgyventi stiprias nuotaikų kaitas. Deja, visą susikaupusį emocinį krūvį dažniausiai esame linkę išlieti arčiausiai esantiems žmonėms, t.y. savo partneriams. Vyrai ir moterys yra skirtingi. Jie skirtingai bendrauja, skirtingai reiškia emocijas, skirtingai įveikia stresą, kitaip sprendžia gyvenimiškas problemas. Jei žinotume šiuos skirtumus, manau pavyktų išvengti dalies nesusipratimų šeimoje.
Daugiau rasite ČIA.

Jei kils kokių minčių, klausimų, komentarų, būtinai rašykite - čia arba man asmeniškai.
Atsakyti
#531
QUOTE(Pelargonija @ 2013 01 17, 20:56)
Jaučiausi... užsispyrusi, kokia ir esu./.../

Kaip Jums einasi, kaip sekasi Rygoje?

Dėl tų kitų, kurie žiūrėdami į jūsų patirtį galbūt sukioja pirštą prie smilkinio. Čia jų pirštas, jei nori, tegu sukioja. Visų svarbiausia, kaip jūs pati jaučiatės.

Jei užeis stiprus "trydaliojimas", stipresnis negalit susitvarkyti, arba reikės įkvėpimo, žinot kaip mane rasti smile.gif
Atsakyti
#532
Ačiū wub.gif
Sekasi normaliai. Einu pirmyn, ruošiuosi IVF startui.
Kol kas su trydaliojimais susitvarkau rolleyes.gif Po pusantro mėnesio visko gali būti doh.gif biggrin.gif
Atsakyti
#533
Kada planuojat startuoti?
Papildyta:
Pirma paklausiau, o po to pagalvojau, kad et, tiekto, nesakykit kada startuojat, gal bus mažiau įtampos, kada nereikės atsiskaitinėti prieš mus visas apie tai, kaip sekasi.
Atsakyti
#534
Būtinai pranešiu teigiamą rezultatą rolleyes.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Pelargonija: 30 sausio 2013 - 15:32
#535
QUOTE(tokia profesija @ 2012 04 19, 22:28)
Kada bus sunku, ateikite čia ir išdrįskite kalbėti, skaityti, klausti...
Pasidalintas skausmas sumažėja perpus.

...Mane glumina, kaip mažai moterys šiais laikais verkia, ir tai dar atsiprašinėdamos. Man neramu, kad gėdydamosi ir vengdamos ašaroti, mes baigiame prarasti šitokią natūralią savo funkciją. Juk žydėti  kaip medžiui ir būti drėgnai - nepaprastai svarbu, antraip jūs sulūšite. Verkti gera ir teisinga. Ašaros neišsprendžia problemos, bet jų dėka procesas gali tęstis, užuot galutinai užstrigęs...
...Kartais moterys skundžiasi: "Aš pavargau verkti, daugiau nebegaliu, kada tos ašaros liausis?" Tačiau tai verkia jos siela, o ašaros - jos apsauga. Todėl niekur nedingsi - verksi tiek, kiek reikės... (Clarissa Pinkola Estes "Bėgančios su vilkais")



Perskaičiau ir nebegalėjau sulaukyti ašarų..... išsiverkiau turbūt už kokius metus, nes visą laiką stengiausi viską laikyti savyje.Net su vyru iki galo atvirai neišsipasakodavau. O dabar viską dar labiau pasunkino žinią paie brolienės neštumą unsure.gif žinau kad turėčiau džiaugtis dėl jų, bet negaliu...... nors užmušk negaliu...... skaudą širdį.... pastoviai vienas ir tas pats klausimas - kodėl ne aš ????? mes vaikiuko jau 3 metai kaip laukiam verysad.gif ir manau greitu laiku dar jo nebus, nes dar viena operacija laukia verysad.gif
Atsakyti
#536
As ir esu pastebejusi, kad jau kuris laikas neverkiu visai - nera asaru, nors kaip sirdi beskaudetu, o taip noretusi issilieti...
Atsakyti
#537
QUOTE(Felem @ 2013 01 30, 14:07)
    su vyru iki galo atvirai neišsipasakodavau. O dabar viską dar labiau pasunkino žinią paie brolienės neštumą unsure.gif žinau kad turėčiau džiaugtis dėl jų, bet negaliu...... nors užmušk negaliu...... skaudą širdį.... pastoviai vienas ir tas pats klausimas - kodėl ne aš ????? mes vaikiuko jau 3 metai kaip laukiam verysad.gif  verysad.gif

taip labai viskas suprantama.... Nors mes viena turim ,bet pries 3,5 metus mire mano berniukas nespejes gimti,38 savaites.Nuo to laiko praradau ramybe.Ir as pati suprantu kad cia veikia mano psichika(nors visada galvojau kad esu pakankamai stipri. Po nelaimes net jokiu vaistu nevartojau,bet organizmas padare savo darba....sutriko menesines.Gydytojai prakalbo apie ankstyva menopause) O vaikiuko taaaaap norisi wub.gif O pati kai nebepastoju,tai mane pradejo nervinti, kad kiti gali. Siuo atveju nekenciu vyro seses, kuri susilauke jau ketvirto doh.gif. O svarbiausia :kai mano vyresnelis gime,jos antras gime uz menesio.Kai mano antrasis mire, jai ta pacia diena trecias gime... ji jau ir ketvirta pasigimde, o as va nieko verysad.gif Va tas pyktis manyje ir auga,ne tik ant jos ,bet ant savo vyro,kuris 3metus nenorejo ir bijojo(kazko doh.gif ) o dabar uzsinorejo kai man metai tai jau irgi ne jaunyn eina... Nu va pasipasakojau,truputeli lengviau tapo blush2.gif
Atsakyti
#538
QUOTE(dado @ 2013 01 31, 18:29)
taip labai viskas suprantama.... Nors mes viena turim ,bet pries 3,5 metus mire mano berniukas nespejes gimti,38 savaites.Nuo to laiko praradau ramybe.Ir as pati suprantu kad cia veikia mano psichika(nors visada galvojau kad esu pakankamai stipri. Po nelaimes net jokiu vaistu nevartojau,bet organizmas padare savo darba....sutriko menesines.Gydytojai prakalbo apie ankstyva menopause) O vaikiuko taaaaap norisi wub.gif O pati kai nebepastoju,tai mane pradejo nervinti, kad kiti gali. Siuo atveju nekenciu vyro seses, kuri susilauke jau ketvirto doh.gif. O svarbiausia :kai mano vyresnelis gime,jos antras gime uz menesio.Kai mano antrasis mire, jai ta pacia  diena trecias gime... ji jau ir ketvirta pasigimde, o as va nieko verysad.gif  Va tas pyktis manyje ir auga,ne tik ant jos ,bet ant savo vyro,kuris 3metus nenorejo ir bijojo(kazko doh.gif ) o dabar uzsinorejo kai man metai tai jau irgi ne jaunyn eina... Nu va pasipasakojau,truputeli lengviau tapo blush2.gif



labai pazystmas jausmas...... pas mane aplinkoj kur nepaziuresi visi vaiku laukiasi: gimines, draugai, buve klasiokai ir kursiokai unsure.gif ir apima toks jausmas kad kaip tyčia viskas taip vyksta kad tik man daugiau nervų gadintų.... pradedu naturaliai pavydėti kiekvienai besilaukiančiai..... o pavydas tikrai ne pats geriausias jausmas vaikiuka planuojant ..... o dar kai pamatau kad visokie girtuokliai, benamiai ar siaip visuomenes atmatos ( atsiprašau už išsireiškimą) vaikus kaip triušiai gimdo, o kai kurie net sugeba ismesti į šiukšles, tai is vis viso pasaulio nekenčiu ir juo labiau netikiu kad kažkas danguje mums vaikus siunčia mad.gif mad.gif mad.gif
Atsakyti
#539
QUOTE(Felem @ 2013 01 31, 19:54)
labai pazystmas jausmas...... pas mane aplinkoj kur nepaziuresi visi vaiku laukiasi: gimines, draugai, buve klasiokai ir kursiokai unsure.gif ir apima toks jausmas kad kaip tyčia viskas taip vyksta kad tik man daugiau nervų gadintų.... pradedu naturaliai pavydėti kiekvienai besilaukiančiai..... o pavydas tikrai ne pats geriausias jausmas vaikiuka planuojant ..

Labai gerai suprantu, aš jau pradėjau bijot susitikr su nesenai susituokusiais pažįstamais, nes jau ir pilvukas iškarto atsiranda, o mum kaip nėr taip nėr. Nuo pradžių tikėjausi netyčiuko, labai gailimės kad saugojomės tiek prieš vetsuves tiek po jų, gal būtume anksčiau pradėję bėdų ieškot, ir dabar jau turėtume mažą jau net į darželį einantį žmogiuką..
Atsakyti
#540
QUOTE(Felem @ 2013 01 30, 17:07)
Perskaičiau ir nebegalėjau sulaukyti ašarų..... išsiverkiau turbūt už kokius metus /.../

Viliuosi, kad išsiverkus nors kiek palengvėjo...
Kokia operacija Jūsų laukia?

QUOTE(barbarise @ 2013 01 30, 22:12)
As ir esu pastebejusi, kad jau kuris laikas neverkiu visai - nera asaru, nors kaip sirdi beskaudetu, o taip noretusi issilieti...

Tai gynybinė reakcija - organizmas bando save apsaugoti nuo per didelio skausmo, lyg užsideda šarvus.
Ar turit su kuo iš širdies pasikalbėt apie savo jausmus? Ko šiaip imatės, kad prasiblaškytumėt?

QUOTE(dado @ 2013 01 31, 19:29)
/.../ pries 3,5 metus mire mano berniukas nespejes gimti,38 savaites.Nuo to laiko praradau ramybe /.../

Labai užjaučiu dėl to, ką Jums teko išgyventi... Kas vaikeliui nutiko? Ar turėjot galimybę išsiverkti, su kažkuo atvirai pasikalbėti apie tai?
Apibūdinimas "stipri" labai sąlyginis, kad ir kokia valinga Jūs būtumėt, yra tam tikros automatiškos organizmo reakcijos į didelį stresą. Žmogus mažai jas gali valdyti, gamta taip sutvarkė, kad jos veikia nevalingai, taip kaip kvėpavimas arba širdies plakimas. Kada stresas praeina, organizmo funkcijos automatiškai stabilizuojasi. Jei žmogus stresą nešiojasi širdyje metai iš metų, tada ir kūną visą tą laiką lydi simptomai.
Tai apie ką aš kalbu liaudyje vadinama atsisveikinti su mirusiuoju, paleisti jį ir pan.
QUOTE(Tiutte @ 2013 01 31, 22:18)
/.../labai gailimės kad saugojomės /.../

Na matyt saugojotės, nes kitaip tada negalėjote. Nesigraužkite, dar nežinia, kas būtų jeigu būtų. Vaikai visada gimsta pačiu laiku.
Atsakyti