Labai nenorėjau įsiterpti su savo mintimis į tokį nuostabų ir subtilų EŽK "audinį", bet įsiterpsiu

O gal
Vaižgantė jau baigė? Būtų gaila...
Aš labai susidomėjau pasakomis tada, kai mano uždaryti, užmūryti, užkasti ir į giliausias pasąmonės gelmes nukišti vidiniai drakonai išlindo su baisiu trenksmu. Tada man kilo įtarimas, kad jų neuždarysi taip jau paprastai, ir pasakose ėmiau ieškoti atsakymų.
Manau, kad pasaką galima nagrinėti įvairiai. Ir nėra teisingos interpretacijos ir neteisingos. Aš į pasakas visada žiūrėjau kaip į vidinę kelionę. Juk visada ateina laikas ir "iškeliauja jaunikaitis į pasaulį laimės ieškoti". Tada jis susitinka drakoną, o drakonai, juk visada yra
tik vidiniai. Man buvo labai įdomi EŽK devynių brolių interpretacija. Nes pasakose tie vidiniai drakonai dažniausiai yra devyngalviai

Ar yra čia sąsaja?
Nesvarbu. Aš ieškojau atsakymo, kaip elgtis su tais drakonais. Juk kai kerti galvą, dvi išauga ir, atrodo, išeities nėra. Va tokie mano pastebėjimai - labai neišsamūs, nes nedaug ties tuo dirbau, bet ką sumąsčiau, tuo ir dalinuosi

Vienas motyvas - stebuklingas kardas ar kitas stebuklingas ginklas. Dažniausiai juo apdovanoja koks nors senukas, nykštukas. tas senukas pasakose (elgeta, nykštukas, pavargėlis) yra Dievo simbolis. Tai - neatpažintas, esantis visur, esantis "pačiame mažiausiame iš mūsų". Už gerus darbus jis atlygina stebuklingu kalaviju ar žiniomis, kaip įveikti slibiną. Man tai panašu į "krikščioniškąją praktiką" - įsileisti Dievą į vidų ir jis tave keičia, bet man tai yra labai sunku

Tokią pačią "praktiką" galima aptikti ir kituose ezoteriniuose tekstuose bei religijose. Ji vadinama "Dievo malone". Bet tai ne gera karma! Gera karma tai tėra lengvas kelias, bet tikrai ne "stebuklingas kalavijas".
Kitas motyvas - veidrodis, kurį reikai parodyti drakonui. O tai jau budistinė praktika, man lengvesnė. Jei nori nugalėti savo vidinį drakoną, turi tiesiog stebėti jį. Neneigti, nevertinti, nesistengti nugalėti. Stebėti, pasidalinti į dvi dalis ir viena jų bešališkai stebi drakono pasireiškimus. Tiesiog leisti drakonui pamatyti save. Iš pradžių sunku, po to - baisu, bet pamažu tie drakonai kažkaip traukiasi
Dar vienas motyvas - užlipinti raganą ant žirgo ir paleisti į visas keturias puses. Tai panašu į jogos praktiką - išsklaidyti savo drakonus begalybėje, bet šito aš nelabai suprantu ir negaliu komentuoti
Dabar aš mąstau apie dar vieną motyvą (ačiū
MamaLupai už netyčia pametėtą mintį

). Apie tai, kad reikai pamilti pabaisą. Savo drakonus reikia pamilti ir jie transformuojasi. Kadangi princas, jaunikaitis yra "aš" simbolis, tai tikriausiai teisiog randi jiems vietą ir jie tampa savastimi, lyg ir "nukenksminami" pajungiami kūrybinėms jėgoms. Bet apie tai dar tik mąstau
Kartais užkerėta princesė sužino drakono mirties vietą. Princesė, mergelė dažniausiai yra jausmų simbolis. Taigi, drakoną galima nugalėti intuicijos pagalba, bet čia daugiau irgi negaliu nieko pasakyti, nes dar nenukeliavo šitas sumąstymas iki mano širdies

Na va, tariausi pasidalinsianti "patirtimi", o pasirodo, nieko negaliu komentuoti

Bet jei kam nos kas nors užklius ir rasite sau atsakymus, tai bus labai džiugu

O gal ir man kas pametės kokią išganingą mintį?
Dar viena būtina pastaba: čia viskas iš manęs, išskyrus tuos pagrindinius simbolius, kurie yra antroposofiniuose tekstuose, todėl už minčių "teisingumą" aš negarantuoju

Tieisog man šitie išvedžiojimai daug padėjo ir toliau padeda, taip aš bandau žvelgti į pasakas. Vieną kartą mūsų "aš" leidžiasi į vidinę kelionę, nugali vidinius drakonus ir išlaisvina užkerėtus (emocijomis paverstus?

) mūsų jausmus, susijungia su jais ir toji sąjunga yra mūsų tikrosios žmogiškosios savasties užgimimas, LAIMĖ