Knygų skaitytojų klubas, 82 tema

"Kas didžiausias rašytojo priešas?"
Tai skaitytojas, kuris iš karto atsiverčia knygos pabaigą. Rašytojas stengiasi, kažką sugalvoja, rašo, rezga pasakojimą ... kad skaitytojas išgyventų įvairiausius jausmus ir jam į galvą ateitų visokios mintys.

Pamiršau tave įspėti, kad tai ne detektyvas, o šeimos istorija. Bet labai įdomi pasakojimo forma.

Labai sudominai megstu fantasy, o jei dar su gera humoro doze

gal kas is kaunieciu turi ir galetu paskolint?

As jau irgi pasiilgau Marininos,ar tu turi omenyje cia knyga "Žvilgsnis iš amžinybės"?

As dar tik trecia dali pradejau. O laiko kaip tik daugiau turiu per savo ilgasias atostogas Taigi, tikiuosi iki rugsejo vidurio iveikti visas 5 iki siol isleistas. Ir dar noreciau seriala pasiziureti. Maciau istraukas: labai graziai nufilmuotas

Čia kadaise beveik sąžiningai ataskaitas pristatydavusi knygė Vis žadu žadu parašyti, bet neprisiruošiu. Užtat dabar, pykit nepykit, uzurpuosiu visą puslapį. Net pačiai įdomu, kaip atrodys knygos, perskaitytos prieš porą mėnesių. Kentėkit. Arba praleiskit.
M. Wesley ,,Ne tokia mergina" skaityta seniai. Per miglą pamenu siužetą, bet ar dėl kraujomaišos siužete, ar dar dėl ko išliko nemalonus prieskonis. Vadinasi, nieko gero. Nerekomenduoju.
D. Scheinmann ,,Gyvenimas trumpas, meilė ilga", nors priklauso tikrų istorijų serijai, kažkaip praslydo, nepalikdama gilesnio įspūdžio. Visiškai neįtikino šiuolaikinės istorijos linija (mat, ten yra vaizduojami pilietinio karo laikai ir dabartis). Laiko distancija paliko kažkokį seiliojimosi įspūdį. Skaitydama vis galvojau, kodėl visoje literatūroje taip realistiškai aprašomos Pirmojo pasaulinio karo mūšių scenos Vėlesni karai ne tokie natūralistiški...Gal ir nulaikoma ta knyga, bet po metų tikrai nebeprisiminsiu.
A. Perez-Reverte ,,Pietų karalienė" po tokių, kiek pridvėsusių, knygų skaitėsi kur kas smagiau. Nesmagu prisipažinti, bet man visai patiko. Nors kažkada ,,Būgno odą" nusviedžiau, kaip neskaitomą. Matyt, knyga atėjo laiku ir įnešė gyvybės monotoniškiems ir sentimentaliems skaitymams. Rekomenduoju atostogoms, bet nenustebčiau, jei būtų pernelyg paprasta.
S. Beckett ,,Mirties chemija" - geras detektyvas, saldainis tokių knygų mėgėjoms, tad joms rekomendacijų kaip ir nebereikia.
Tęsiant detektyvų seriją...
T. Gerritsen ,,Mefisto klubas". Nelabai man patinka autorė - per daug kraujo, tikros ir išsigalvotos mistikos, bet, nors pradedi skaityti atsiviepus, vėliau sugeba įtraukti į tą nesąmonių žaidimą ir paskutinius puslapius pabaigi negalėdama padėti knygos į šalį.
H. Mankell ,,Žmogus iš Beidžingo". Esu ištikima Mankell gerbėja, tad ir ši knyga krito per dieną. Jis gerai rašo, ir tai atperka ir per didelį lavonų skaičių, ir kiek netikėtas paraleles. Geras skandinaviškas kriminalinis romanas.
E. Haynes nerašo gerai, bet jos ,,Į tamsiausią kampą" nepaleidžia iki šiol. Sakydama, kad nerašo gerai, turiu galvoje ne tik tai, kad tai debiutinis autorės romanas, nors ir turintis labai neblogą kompoziciją, bet ir kalbą, charakterių kūrimą. Apie finalą net nerašau, nes sąžiningai kalbant čia krenta ir ne tokie detektyvų grandai. Sudomino tema, atverianti neužmatomas didaktikos galimybes (knygą nuoširdžiausiai rekomenduoju jaunoms panelėms). Man visada buvo įdomu, kaip atpažinti smurtą, ligą, sadizmą, kaip susigaudyti, kad tavimi manipuliuojama ir kad tas manipuliavimas gali tapti pražūtingas, kaip nelikti izoliuotam. Aišku, romane, kurį norisi pavadinti psichologiniu trileriu, viskas patirštinta, bet kol nesitaško kraujai, pakankamai įdomu. Pasikartosiu - aiški, įdomi, tvarkinga kompozicija. Norėčiau rekomenduoti ir padiskutuoti.
C. MeCulluogh (jėzau, kas per pavardė) ,,Misaluogio moterys" primena trumpą anekdotą apie senmerges, papasakotą talentingo pasakoriaus. Stebina mane ši autorė. Niekaip negaliu perprasti jos fenomeno. Lyg ir nėra ko ten skaityti, bet skaitom, patinka. Manau, jos stiprybė - netikėtumas. Turbūt nei vienos knygos negalėčiau pavadinti literatūriniu šedevru, bet kiekviena taip kitokia, kad atleidi autorei visas nuodėmes.
Tęsinys po reklamos.

J. Trollope ,,Antrasis medaus mėnuo" - tipiškas šeimos romanas, kurio siužetą sėkmingai būtų galima pritaikyti komiškam serialui. Nors autorė, be abejonės, įsižeistų dėl tokio pastebėjimo. Į užaugintus vaikus išleidusius namus šie pradeda grįžti su specifinėmis savo problemomis, ir tai galimybė pakalbėti apie įvairiausių aspektų santykius. Autorė čia bando gilintis ir iš psichologinės, ir iš socialinės pusės, tad siužetinis balaganas tampa vis klampesnis, kol neateina išganingas happy end - visi vėl išeina. Nors skaitėsi visai smagiai, knygai ryškiai trūksta kažkokio stuburo. Man ji kiek priminė mišrainę - skanu, bet neaišku, ką valgai. Šiaip nesigailiu skaičius ir drąsiai rekomenduoju neišrankioms kaimynėm, norinčioms paskaityti ką nors iš gyvenimo.
S. Žadan ,,Anarchy in the UKR" bene labiausiai paskutiniu metu patikusi knyga. Žadanas mane veža ir rašyti apie jį nenaudojant slengo beveik neįmanoma. Nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Iš pradžių ji lyg ir turi neryškią siužetinę liniją, bet ji greit pradingsta ir žanras tampa artimesnis ese. Pirmiausia tai nostalgija, pažymėta ryškiomis vaikystės, sovietinės atributikos ir gyvenimo būdo detalėmis. Manau, užsimerkę kiekvienas galime atgaivinti krepšinio aikštelės suaižėjusio asfalto vaizdą, stoties bufeto kvapą, tuštumą paširdžiuose naktį svetimoje vietoje... Žadanas tai daro meistriškai. Kai kurie skyriai šiek tiek deklaratyvūs. Bet labiausiai patiko paskutinis - ,,10 garso takelių, kuriuos norėčiau išgirsti per savo laidotuves". Garso takelių idėja mane pačią jau seniai domina, tad ir čia susirasdavau nurodytą gabalą ir skaitydavau skyrių. Nepasakyčiau, kad jie parinkti pagal tekstą (suspausti muzikiniame automate atsitiktinai, kaip ir viskas gyvenime), bet sumanymas patiko. Vienu žodžiu, laukiu nesulaukiu, kada nuvažiuosiu į kokį miestą, nueisiu į kokį knygyną, susirasiu už kokius 5 lt nukainotas Žadano knygiūkštes. Ir dar laukiu nesulaukiu, kada kas nors jas perskaitys ir padiskutuos su manim (klopedija, čia juk tavo lektūra )
Viskas.

Labas vakaras,
Vėl pas mane viena naujausių J. Picoult knygų " Paprasta tiesa:, tai romanas apie amišų bendruomenę, gal greičiau sektą, joje gyvenančių bendruomenės narių keistas taisykles su papročiais. Įsimintina knyga ir pamąstymas ją perskaičius, kad ačiū Dievui netenka gyventi tokioje sektoje.

o as ateinu "pasispjaudyti". o to priežastis - E.Alpsten "Raudonosios saules seserys" - jau seniai tokios banalybes neteko skaityt. gal cia labiausiai kalti mano lukesciai: egzotika, afrika, kazkas pan. i mma Ramotsve, kuri bent jau turejo kazkoki cinkeli. o cia - pigus meiles romaniukstis, kazkaip noretusi tiketi, kad tai - "svajoniu romanu" prerogatyva, saldus iki negalejimo, afrikos reik su ziburiu ieskot, o ir tai nepavyksta rast. absoliuti makulatura. dedu

kuo toliau, tuo maziau norisi i naujas AL knygas dairytis

Aš kitą šios autorės knygą skaitau ("ilgesio upė")...tai papasakok man dabar ar ir 'seseryse' to sekso nemažai yra? Jetus, seilėjimosi irgi nemažai ir jis trukdo..kažkaip emociškai hiperbolizuota knyga vis pamaišant visą istoriją seksu (tiek įsiskverbiant gulint baloje, tiek apžergiant raitomis ir t.t. )

Aš iš principo nemesiu, nes vaizduoju baisiai atsakingą ir vis mokausi pabaigt ką pradėjusi. Bet knyga perdėm lengva ir greit skaitoma, vien dėl to ir nenumetu

Savo trigrašį ir aš įkišiu, kad jau Žadan paminėtas Aš iš jaunesnės kartos, bet skaitydama jaučiaus pati tame laikmety gyvenusi, o tai jau didelis pliusas autoriui. Labai smagiai skaitėsi ir vertimas geras. Nors detalių nebepamenu, nes po jos iškart „depeche mode“ pasičiupau, bet viena iš tų knygų, kurias skaitysiu kadanors vėl. Beje, toji man ne taip labai patiko. Matyt reikėjo atvirkščia seka skaityti, nes „Anarchy in the UKR“ man kur kas stipresnė atrodo.
O šiaip Žadan'as toks specifinis, ne visi jį mėgsta. aišku, nemėgsta tie, kas ir Pelevinų visokių nemyli.

Per atostogas spėjau perskaityti G.Radvilavičiūtės „šiąnakt miegosiu prie sienos“, nes po ranka pasimaišė. Neskaitau lietuvių autorių, nes dauguma jų vienodai tirštai pilki, ji irgi tokia, tik šįkart kažkodėl patiko. Gal kad tokia moteriška visa, ir prie oro jos nuotaika tiko. O ir teta toji tikrai gerai rašo, tik kartais man jos gaila būna... Gal skaitėte jos kitas knygeles? Ką manote apie jas?

yra, ne tai kad daug, bet gana vaizdingo. tik "seseryse" jau paciuose pirmuose skyriuose isklojama kas i ka beziuredamas dusauja, o tada viskas eina pagal scenariju: mergina isgyvena drama, vyrukas ja isgelbsti, tada "vaizdinga scena" ir vyrukas puola pirstis. tuomet drama istinka sekancia mergina, viskas, savaime aisku, baigiasi vestuvemis, tada sekanti mergina ir t.t. ir pan.