Einar Mar Gudmundsson, Visatos angelai. Citata iš anotacijos:
Tai sukrečiantis psichinio ligonio pasakojimas apie savo gyvenimą nuo pat gimimo iki tragiškos mirties, atskleidžiantis pačias pasąmonės gelmes. Tai dramatiška ir kartu labai šviesi knyga, kupina subtilaus juodo humoro.
Neturiu ką bepridurti, nebent tai, kad patenkinau savo iškrypusį skonį.
Urs Faes, Ombra. Pagal anotaciją tikėjausi daugiau, pritrūko žadėtos fikcijos. Bet buvo įdomu skaityti ištrauktą "į dienos šviesą" ir savitai interpretuotą Piero della Francesca biografiją. Kitos siužeto linijos kažkaip nekabino. Apskritai knyga sukėlė nostalgiškų jausmų, nes teko buvoti Arece San Francesco bažnyčioje ir savom akim matyti dailininko freskas. Ech... sentimentai...
Valdas Papievis, Eiti. Džiaugiuosi atrandanti vis daugiau lietuvių autorių, kurių knygos patinka. Nesu tikra, kad supratau jausmus, kuriuos norėjo išsakyti autorius. Man jie pernelyg subtilūs, aš kitaip viską suvokiu. Nežiūrint to, žavėjo stilius, kalbos grožis ir Provanso erdvės pojūtis (ten dar nesu buvusi, bet asocijuojasi su lavandų laukais, regis, užuodžiu jų kvapą). Patyriau didelį skaitymo malonumą.
Milorad Pavič, Antrasis kūnas. Kiek kitokia knyga nei anksčiau skaitytos, klausytos, bet nemažiau įspūdinga. Ir čia šiek tiek daugiau žodžių norisi parašyti.
Pradėsiu žodžiais iš knygos:
Mano knygos - tarsi švediškas stalas. Pasiimi iš knygos ką nori, kiek nori iš kurios nori stalo pusės, kiek tik pajėgi.
"Antrajame kūne" Pavičius tarsi sapnuodamas žvelgia į mirtingą kūną, sielą, amžiną gyvenimą; subtiliau nei Saramago "Evangelijoje pagal Jėzų Kristų" interpretuoja Evangelijos epizodus. Kai kas teigia, kad tokios knygos kenkia, griauna tikėjimą. Manąjį, sakyčiau, stiprina, nes čia randu požiūrį į Švento rašto dogmas, kurį galima priimti savo vidiniame "aš" arba antrajame kūne. Arba atmesti, jei tai nėra priimtina.
Man Pavičiaus knygos - tarsi neregėta negirdėta pasaka, kurioje ne viskas logiškai paaiškinama ir suprantama, bet viskas stebina ir žavi.
Rekomenduočiau liberaliems, tolerantiškiems krikščionims. Dogmatiškieji įžvelgs tik blogį, griaunantį krikščionybės pamatus.
Romualdas Granauskas, Kai reikės nebebūti. Smagi, jausminga, pabaigoje graudi apysaka apie svajonių šunį - gyvenimo draugą, džiaugsmus, rūpesčius ir netekties skausmą. Mažas realistiškas šedevriukas sentimentalia tema.
Negaila nė minutės, praleistos su šiomis knygomis.
Papildyta:
QUOTE(Darbinga @ 2012 07 18, 11:40)
Vienu kartu t.y. pagal nuotaiką skaitau bent dvi ne visai pilkas lietuves ir tuo džiaugiuosi. V. Grainytės knygą "Pekino dienoraščiai"
Šita mane domina.