QUOTE(given444 @ 2012 05 06, 16:38)
juoda duona, puskepalis - 10ct.
Pataisysiu: juoda duona ketvirtis - 9 kapeikos, puskepalis - 18 kap. Atsimenat, kaip duona būdavo sudėta tiesiog ant grotelių, be jokių įpakavimų. Tėvai kai siųsdavo mane nupirkti duonos, vis primindavo "imk iš giliau, nes priekinius kepaliukus bobulytės nučiupinėja "

ir tikrai ne kartą esu mačius jas taip darant.
Grietinė, tiksliai prisimenu, 43 kapeikos.
Tėvai prašydavo išnešti tuščius butelius į taros supirktuvę, o gautas kapeikas leisdavo pasilikti sau

Pirmas uždarbis.
Kai atsirado pienas tetrapakuose, buvo civilizacijos viršūnė
O kokia naujiena buvo bulvių traškučiai, tokie pailgi, dėžutėse. Bet jau tada buvo sakoma, kad tai nelabai sveikas dalykas, daug riebalų.
Mūsų kaimynė dirbo ledų kioske prie pat namų, tai vasarą n kartų lakstydavom (pirkti, aišku, visi tų kapeikų turėdavo), o kartais įsileisdavo mus į tą kioską, taip sakant, už prekystalio pastovėti, padėdavom jai pardavinėti

Pamenu, kai buvo Baltijos kelias, visi kiemai, gatvės buvo ištuštėję, tais laikais ne visi turėjo mašinas, tai giminės ar kaimynai susikooperavo būriais išvažiavo, o kas netilpo, liko, tai mes, vaikai, dviračiais važinėjom, lakstėm tuščiom gatvėm, prisimenu prie to ledų kiosko stovėjom ir kalbėjom "ar tavo tėvai išvažiavo? mano tai išvažiavo", buvo toks šiltas gražus vasaros vakaras

Ech, nebėra tų ledų kioskų, tokie balti su mėlynu stogeliu, ant kurio užrašyta "Ledai".
O dar giros atveždavo, aš jos nemėgau, bet kokia atrakcija pirkti iš tos geltonos statinaitės. Mažas bokaliukas 3 kap., didelis 6 kap. Aš kol mažą išgerdavau, galvą skaudėti pradėdavo, ta gira tokia šalta būdavo... o paskui bėgte namo į wc

o paskui vėl į kiemą. Mano draugė antrokė vyrišką bokalą už 6 kapeikas laisvai susipildavo
O dar prie namų geltonos telefono būdelės stovėjo, namie telefonai dar nebuvo įvesti, tai su draugėm užimdavom visas būdeles ir vaidindavom, kad skambinam

paskui atsisukam, žiūrim, jau eilutės prie mūsų būdelių nutįsusios, žmonės su kapeikytėm rankose, kraipo galvas, sako, vaikai baikit žaist, bet tokiu nepiktu tonu, be jokios agresijos, atlaidžiai, šiais laikais turbūt būtume išvilktos už pakarpos
Vakarais siausdavom su vyresniais bernais, na tiksliau, jie krėsdavo pokštus, o mes, mazgės, vilkdavomės iš paskos ir semdavomės įspūdžių ir patirties. Ar prisimenat tokį dalyką kaip skambinėjimai bet kokiu numeriu bet kam, į gaisrinę, greitąją ir t.t. Juk tais laikais jokių tel. nr. atpažinimo aparatų nebuvo. Žiūrėdavom, kaip tie dideli bernai (nu gal šeštokai kokie

) paskambina į gaisrinę ir šaukia rusiškai: "dega, dega!", dispečerė: "kas dega?", bernai - "blynai dega!" nu čia toks įprastas tų laikų bajeris būdavo, žygdarbis tiesiog, pilnos kelnės laimės
O dar gal prisimenat, Vilniuj, stotelėj prie universalinės pard. pardavinėjo pyragėlius su mėsa, 11 kap. Iki šiol prisimenu skonį. Su draugėm po pamokų jei važiuodam kanceliarinių "į Planetą", tai būtinai pro tą stotelę, nusipirkti tų pyragėlių

Tai buvo neatsiejama stotelės dalis.
O Raudonosios Armijos prospekte daugiaaukščiuose būdavo daug visokių specializuotų parduotuvių - vaikiškų drabužių, uniformų, avalynės (ko ten dar, priminkit?), labai laukdavau, kada važiuosim su mama, pereidavom visas, labiausiai mėgau batų parduotuvę... o kaip tais laikais būdavo batai suversti, raištukais vienas su kitu suraišioti... ne taip kaip dabar - ant stiklinių lentynų atskirai po vieną porą
Dar labai mėgau tais senais apvaliais trolikais važinėti, sėdėti priekyje ir žiūrėti, kaip vairuotojai mygtukus spaudinėja - mane tiesiog hipnotizuodavo tie mygtukai, niekaip nesuprasdavau, kaip jie atsimena, kada kokį spausti.... svajojau užaugus būti troliko vairuotoja vien dėl tų mygtukų ir to jaukaus supimo jausmo
Mėgstamiausi vaikystės limonadai buvo Šaltukas, Sajanai, Varpelis (11 kapeikų - 10kp. tara + 1kp. pats gėrimas)

O jau Pepsikola tai šventė neišpasakyta, 45 kapeikos, brangoka tais laikais