Globėjai plepa

ar tau neatrodo, kad antrojo punkto priežastis - pirmasis punktas.
ir kokia turėtų būti tapatybė, paremta faktu, kad yra globojamas?
kai kalbu su braške, kas ji yra, kažkaip pirmoje vietoje 'mylimas vaiks", mano gražuolė" ir pan. globos faktorius nežinau net kiek jis reikšmingas. ji žino ,kad kažkur yra tėvai, bet neima labai į galvą, kažkaip aktualiau - sesuo.

Bet jei tu tai suvokei, tai kam ėmei Dainių globai? Kam?



Vakar vakare mano Fėja nubučiavo mane, prišnibždėjo į ausį, brangioji mamyte tu mano, ... ir išlėkė su draugais važinėtis dviračiu. O man tai laisvė. Mano vaikas paliko mane valandėlei...

kad mano vaikai yra mano globotiniai. Priimti juos taip- aš nesugebu. Jie yra vaikai, mano vaikai. Aš už juos atsakinga. Ir jau kiek ir kaip beprisikrėstų mažius yra tokių dienų nuostabių, kartais akimirkų- kurios ilgam leidžia užmiršti tuos nemalonumus. Dabar sunkesnis toks jam periodas, vėl gi mokinimui pasitikėti suaugusiais. Spalio mėnesį jo laukia dienos stacionaras VRC. Ir jam baisu, kad viskas pasikartos. Būna dienos, užpjauna nerimas. Mokomės jį įveikti. Pasitikėti , kad kaip mama pasakė, taip ir bus. Kad mama jį myli. Kad ir po VRC jis grįš namo ir gyvens toliau. Jam labai sunku suaugusiais pasitikėti. Bet jau moka daug ką pasakyti, papasakoti kodėl neramu. Paprasta, kai pakabi. Ramiau.Pereis tą etapą- bus daug išmokęs, ir daug įgijęs. O jis jį pereis. Jis mano. Bet kokiu atveju visą vasarą būsim drauge. Mano ilgos atostogos. Kiek pritrūksta visada imu dar savo sąskaita. Nemokamas.
Mažiui visai nebeįdomios žinios apie biologinę šeimą, kiek ten ir ko. Jis džiaugiasi jog jau žino savo pavardę, ir kad vardą davė jam biomama. Atkakliai reikalauja jį vadinti biologine pavarde. Na tai kiek užtruks. Labai stiprų emocinį ryšį jaučia Džiugui. Kaip ir vaikai ir pykstasi ir, ginčijasi- ir kažko vienas kitam pavydi. Gyvena. Dalinasi viskuo. Jie broliai. Tikri.
Žinoma, kad mano ryšys su Duksiu yra ir artimas ir beproblemis ir visosk kitoks. Panašus kuriasi ir su mažium.
Manęs neskaudina- kai jis žviegia jog aš ragana, ir kad jis manęs nemyli. Na ir iš tiesų tai nerimta. Juk bet kokiu atveju juk jis eina ir daro tai kas liepta- kaip bežviegtų. Va tai aš manau svarbiausia. Juk vardžiuojasi jis tik todėl, jog nepasitiki savim, ir...kaip jurgaitė rašė na nepasirengęs jis priimti visų tų taisyklių naujų. Ir logiškos gyvenimo eigos. Bet kiekvieną kartą tai įveikęs jis paauga, ir įgauna pasitikėjimo savim, ir kiekvieną dieną artėjam prie to gyvenimo, kai jis pats save- mylės.

Mano visi 3 bio tokio amžiaus smurtavo, netyčia, ar įsiūčio metu, ir kandžiojosi ir akis lupo ir daiktais galvon daužė vyresniems. Gal temperamentas Tiesiog nei vienas nebuvo ramus ir atsargus, o jau supykus Žinoma po kiekvieno tokio atvejo tekdavo glaistyti situacija, šluostyti nukentėjusio ašaras ir ilgai aiškinti, kad mažas, durnas, reikia dar mokyti ir mokyti gražiai elgtis

Iš maniškių tik mergaitė priima, na didelė jau Klaidas, tai su sese ir broliuku susipykęs trankėsi po namus ir klykė, kad varysit atgal į vaikų namus, kad čia normalūs žmonės gyvens, o vaiknaminiams ne vieta Kando ten, kur labiausiai skaudėtu ir nė minties, kad pats iš ten atėjo Jokių kalbų apie bio mamą, seneliu, tetas, siunta net, kai mokykliniuose reikaluose yra grafa mama ar globėje ir reikia pabraukti (pavardės tai skiriasi) Net nežinau ar problema tai Žino, bet nenori apie tai kalbėti ir galvoti, aš gi irgi žin au, kad paauglystėje su saviverte problemų turėjau ir erzino mane vaikai, bet nekalbu ir niekam nepasdakoju. Kam, jei skauda?

Gal daugiausiai prisidirbančiam, Augustui, bio, kaip gaila bebūtų (kažkokie gena prasti ) O, tu teisu, aiškintis neturiu nei laiko nei jėgų, tik jei mažus liečia staugiu ir ginu tik tuos kurie sunkiai apsigina, didieji draskosi be mano priežiūros

Pešėmės ir mes su broliais. Visko buvo: ir plaukų kuokštais išrautų, ir akis pamušta, ir "grąžos" viens kitam duodavom, kad tėvams skųstis nereikėtų ....
Manieji irgi pasierzina. Ir mažius ne kartą sesę užgavo, bet to kažkaip nesureikšminam. Sakau, žinoma, kad negalima, kad skauda, liepiu atsiprašyt, o jis atsiprašo, pamyluoja sesę ir viskas tuo baigias.
Vakar kaladėlių bokštus statė. Vos jo nugriūva, tuoj ir sesei nuverčia. Lygiosios

Ar tik pats jis turėtų būti atsakingas už tai kaip kiti su juo elgiasi? Kodėl jam taip svarbi ta tapatybė. Dar , rodos, gana mažas tapatinimosi gilias problemas lukštenti. Gal pačiai labai svarbu jo tapatybė? Tada kodėl?
Kuo globojamojo emocinis statusas kitoks, negu bio? Jei kitoks, ar negali tai būti daugelio problemų priežastis?

ne visi sugeba besalygiskai myleti svetima vaika.. myleti taip, kaip savo.. tada geriau neimti globotiniu..

na, nežianu, man tos skambios frazės kaip "besąlygiškai mylėti kaip bio" ir pan. visada labai įtartinos. Tėvai net savo bio vaikus nemyli vienodai, nes ir tie bio vaikai būna skirtingi, skirtingų temperamentų, charakterių. O mes ir neprivalome visų vienodai mylėti. Nežinau, man vis tiek atrodo, kad vaikui šeimoje augti geriau nei globnamyje, aišku, nekalbu apie tas šeimas, kur smurtaujama prieš vaiką, išnaudojami vaikai ar pan.
Na, aš tarkim, irgi visą gyvenimą jutau, kad mamos esu mažiau mylima nei mano sesė. Labiau įsigilinus, tai ne mažesnė meilė, tiesiog man reikia mažiau dėmesio, pagalbos, aš pati tvarkausi su savo problemomis, o sesė niekaip bambagyslės su mama nenusipjauna ir vargiai ar tai įvyks.

O man atrodo jog svarbiausia sąlyga, renkantis globoti vaikus yra apskritai gebėjimas mylėti vaikus, sugebėti juos suprasti ir jais pasirūpinti. O kaip ką nežinau.
Vaikas jau užaugęs pasakys- pasijuto jis šeimos nariu ar ne. Niekada nesvarsčiau kaip aš myliu vaikus. Aš juos tiesiog myliu.

O man atrodo svarbiausia neišskirti. Ta prasme turi būti lygiosios tarp bio ir ne. Arba, bent jau visakaip atrodyti, kad lygiosios. Aplamai, ne tik su globojamais taip turi būti ir bio dažnai auga jausdami, kad juos mažiau myli nei seses, brolius. Neturi taip būti

Dėl to atrodymo. Niekas manęs taip blogai nenuteikia- kaip atrodymas. Ne buvimas, o atrodymas.
Forume 90 procentų yra "atrodančios". Aš ne apie globėjas konkrečiai. Tiesiog. Ir gyvenime labiau mėgstama atrodyti darnia šeima, mylinčia žmona, gera darbuotoja, puikiu žmogum. Vyrams tas pats. Į tą atrodymą yra sudedama labai daug pastangų, jei žmonės nors pusę tų pastangų sudėtų ne į atrodyti, bet būti. Deja.