Atvirai: ne meilužis, o dvigubas gyvenimas

Permeciau akimis tema ir pagalvojau, kaip lengva smerkti, teisti ir etiketes klijuot... bet gyvenimas labai įvairus ir spalvotas. O apie tas teisiancias negraziai manau, prasau nesupykti, bet parasysiu - pilkos ir nykios moterytes, kurioms truksta demesio, kurios nesugeba bendrauti, kartais paflirtuoti ir del to nusistato kazkokias taisykles, a la morales principus, o kazkur giliai sirdy pavydedamos, smerkia ir keikia kitokias. Gyvenimo negalima sudelioti i lentyneles ir kartais nutinka taip, kaip nenorejai, neplanavai. Temos autorei tikrai nereikia morelizavimo, suauges, protingas zmogus pats supranta, ka daro ne taip. Jai reikia palaikymo, tiesiog zmogus paslydo ir pasiklydo... Laikykis, brangioji, gera zinia yra ta, kad viskas praeina. Ta as tikrai zinau. Gal Tau bus lengviau, jei zinosi, kad ne Tu viena tokia "griesna" ant sio svieto esi. Mano istorija labai panasi, buvau tokiam koridoriui, kurio gale sviesos nesimate... Tik meiluzis atsirado ne pries santuoka, o veliau, graziai ir laimingai gyvenant. Buvau is tu zmonu, kurioms apie neistikimybe net pagalvot nebuvo progos, mylejau vyra, vaika, jauciausi saugi ir laiminga. Darbe buvau mylima ir vertinama, taciau vienas kolega vertino ir mylejo labiau. Rode isskirtini demesi, doveneles dovanojo, pradejom susitikineti kavos, paskui vyno.  Tai tesesi beveik metus (buvau is tu moteru, kurioms, kaip temoj rase vyrukas, reikia ilgai serenadas giedot), jokio sekso, nors aisra net kibirksciavo. Tiesiog bijojau, nebuvau pasirengusi, taciau atejo laikas, supratau, kad tikrai noriu jo. Ir tai, kas prasidejo, tesesi sesis metus. Seksas buvo nerealus, myledavomes visur - masinoj, darbe, bare. O kaip meile? As ji mylejau, jis mane mylejo beprotiskai (ir dabar tebemyli). Kaip vyras? As ji mylejau, jis mane mylejo beprotiskai. Bet gal nuobodu man buvo, gal per daug gerai, reikejo jaudulio, adrenalino ir laukiniu potyriu. Visa tai turejau, buvau labai laiminga abiejuose "frontuose". Sazine niekad nenubudo ir nesugrauze. Tiesiog buvo per gera. Tai va, praejo sesi metai ir kazkaip savaime supratau, kad nebenoriu taip gyventi, kad sitas takelis niekur nenuves... nors labai lengva tikrai nebuvo... pradejom reciau susitikinet, reciau myletis. Sunkiausia buvo ir yra tai, kad as jo vis dar beprotiskai noriu, prisimenu, galvoju, nors praejo beveik trys metai... Tokia istorija, panasi i Tavo? Moralas - gyvenk, kad Tau butu gera ir viena grazia diena suvoksi, kad to nebenori, kad Tavo vyras yra ir grazesnis, ir protingesnis, ir geresnis uz ji. Ateis ta diena, taciau jos laukdama nepamirsk, kad butina apmastyt, apgalvot, suplanuot kiekviena smulkmena, sumodeliuot net pacias netikeciausias situacijas, paruosti atsakymus i visus klausimus, negalima skaudinti vyro, vaiku. Kitaip ta diena gali but ir nebereikalinga. Galva aukstyn ir sekmes
P.S. sventa tiesa - akys nemato, sirdies neskauda - patikek ir morelizuojanciu mintis mesk lauk.

  - Koks tobulas būtų pasaulis, jei žinotume taisykles kaip vaikščioti gyvenimo labirintais...
Panasi istorija, ypač tas sakinys, kur vienas vertino ir mylejo labiau  ...

Gyvenimo negalima sudelioti i lentyneles ir kartais nutinka taip, kaip nenorejai, neplanavai.

Jeigu jau parasiau cia,vadinasi tikrai reikia pagalbos..
Pati pradzia buvo tokia kad as turejau drauga su kuriuo draugavau taciau santykiai labai atsalo jam pakeitus darba, pradejus darbuotis nakti. Na ir ka daug laisvo laiko,tai as ir nesnaudziau - varinejau po klubus su draugemis, atsirasdavo vis kazkokios pazintys,zodziu gyvenau linksma nerupestinga gyvenima, jokios kontroles. Atsirado JIS (pavadinkime meiluzis),jam pasakiau kad neturiu draugo nors dar blaskiausi ir tasiausi.. Jis nepabreztinai pasake kad lyg yra mergaite su kuria susitikineja,bet nieko rimto.. Mus nuo pat pradziu siejo  ziauri aistra, geras seksas, taciau maciau, kad jis bendrauja ir su ta mergaite ir su kitom,todel nepuoliau siulyt is savo puses rimtu santykiu (dbr net gailiuosi,gal butu kitaip viskas susikloste), jis mate kad ir as turiu kazka su kuo vis neissprendziu santykiu. Ejo laikas, o mes vienas su kitu bendravom karst nuo karto susitikdami ir toliau kurem savo gyvenimus. Na ir ka,nors su draugu  vos ne i 1 men karta susimatydavom as netiketai pastojau, nusprendem susieiti pabandyti sukurti seima,nes jautem kad dar per daug jauni buvom ir vienas kito nebranginom,kad taip santykiai atsalo. Pradejus bendraut tikrai atradom vienas kita,santykiai klostesi gerai,laukeme vaikelio,susiraseme. Taciau meiluzis nesitrauke vis parasydavo,klausdavo kaip sekasi ir pan. Gimus vaikeliui ,praejus pusei metu as susitikau su meiluziu,kaip tik su vyru buvome pradeje pyktis tai va ir radau puikia proga kaip save pateisint.. Nu ir ka vel prasidejo musu bendravimas,lakstem vienas pas kita kai tik progos leisdavo,kol galiausiai nepamaciau kad tie bendravimai su juo trukdo man buti gera zmona, skirti demesi vyrui,nes su vyru istikruju gerai sutarem tik truko tos galbut aistros kuri siejo mane ir meiluzi. Na pabandziau paaiskint kad geriau mums nesimatyt,bet aisku jam tragedija nors pats neseniai vede ir zmona laukstis pradejo vaikelio,nieko nenorejo girdet apie issiskyrima, sake kad as jo gyvenimo dalis, kad jo varomoji jega,nu ir ka jis dave man ramybe, aisku neilgai nes vis primindavo apie save ir kokia as jam reikalinga..  taciau po keliu menesiu vengimo mes susitikom ir ka - as po to karto ir dar po keliu, nesupratau kas pasikeite, as galejau sau pripazinti kad as ji nedaug truksta kad isimylesiu,abu svaigom vienas nuo kito kaip niekada. Nors per tuos ~4 bendravimo metus nuo pazinties dienos mus siejo seksas  taciau niekada nesijauciau kaip tada ir jis sake kad to dar nejaute (cia tokie jausmai prabudo nuo nauju metu), toliau seke ivykiai kad  vel specialiai vengiau susitikti nes bijojau tu jausmu,stengiausi prigesint ir aisku seke  jo pergyvenimai kad man kazkas ne taip,kad jis vaiksto kaip zemes pardaves,kad itampa baisine darbe, dar su manim blogai..Baisiai bijojo mane prarast.. taciau vel as susitikau ir vel mes dziaugiames vienas kitu ir jis sako kad nebezino kas su juo darosi,kad jo gyvenime yra  dvi moterys t.y. zmona ir as,kad  as esu jo gyvenimo esme, kas del materialinio dalyko viska perka (as jau net vyrui nebezinau ka ir meluot is kur dovanas nesu namo)..Planuoja ilgesnius susitikimus.
As jau taip pat nebegaliu be jo. Beveik kiekviena diena susirasom i savaite bent karta susitinkam. Negalim susitike vienas kito paleisti,seksas tai isvis superinis..  Nors iki,galima sakyt nauju, buvo kitaip..Buvo seksas bet kad sitaip rautu stoga... 
ir kai pagalvoji kad tikrove tokia kad jo zmona greit gimdys, o as pati maza vaika ir vyra turiu tai nebezinau ka ir galvot..tuo labiau kad ne karta su juo bandziau santykius nutraukt bet vis grizdavom ir grizdavom vienas prie kito. O dbr jau ir is mano puses atsirado nenoras santykius baigti... rudeni bus 5metai bendravimo

Todel noreciau isgirsti ar imanoma taip ir toliau gyventi?  O gal baigsis tas isimylejimo jausmas ir grysim i realybe? Gal mes abu pasirinkom ne tuos zmones gyvenimui?Ech, kankina daug abejoniu noriu isgirsti objektyvia nuomone 

  Toks ispudis ,kad jus abu esat is tu zmoniu ,kuriems reikia adrealino , jausmu audros ,ispudziu ,kad jaustumetes jog gyvenat ? 5 metai tokio tampymosi ...per ta laika susiradot kiekvienas po antra puse ,gal tada reikejo iskart kurti bendra gyvenima kartu ,taciau kazko pritruko apsispresti    ? Idomu ko ? man gaila tos kitos zmonos ,kuri dar tik gimdys vaikuti  ir jusu vyro ,nezinia ka jis galvoja kai jus kazkur iseinat pastoviai    ar neatsibodo taip teisintis ,meluoti nuolat ? Siulyciau susidelioti visus + ir - ir bristi lauk is tos makalynes .

P.S. sventa tiesa - akys nemato, sirdies neskauda - patikek ir morelizuojanciu mintis mesk lauk.

ir as manau, kad nereikia sakyti, jei tolimesnis sprendimas yra antros puses naudai. As, asmeniskai, buciau linkusi nesuzinoti tokios skaudzios tiesos, jei antra puse apsisprestu baigti savo klystkelius ir buti toliau normalia seima... jei viskas toliau bus kaip ir priklauso, manau, jo skaudinti nereiketu...

Jau geriau suzinoti koks is tikruju yra tas zmogus kuri myli nei gyventi mele.Geriau skaudi tiesa nei kartus melas.
Nesuprantu zmoniu kurie taip elgiasi negalvoja nei apie save nei tuo labiau apie mylimus zmones.