Sveikos(o gal ir nelabai
), merginos,
ateinu ir aš pas Jus,džiaugiuosi radusi šią temą, nes sužinojusi savo diagnozę maniau, kad aš viena tokia pasaulyje
Man diagnozuotas tirotoksikozė dėl Greivso ligos.
Pirmą kartą 2012m. po kojos op. prasidėjo siaubingas svorio kritimas, per mėnesį numečiau apie 15kg, kol išsisaiškinau ligą dar 15kg (deja, džiaugsmo mažai, nes ėmus vartoti vaistus viskas grįžo...), visi kiti simptomai: gausus prakaitavimas, karščio priepuoliai, sutrikęs mmm ciklas, siaubingai išbertas veidas, pulsas, jausmas tarsi širdis pati iš krutinės iššoks, nuotaikų kaita, kūno drebulys, vienu metu net panikos atakos buvo prasidėję. Vėliau netikėtas nėštumas ir persileidimas
Tuomet pati ją sau diagnozavau, kai žiūrėdama į savo kaulėtą kūną atkreipiau dėmesį į kaklą, kuris buvo neproporcingai "storas" (tuo metu taip atrodė
). Paskaičiau, ir kitą dieną jau dėsčiau šeimos gydytojai savo įtarimus (nors apie simptomus buvau jai pasakojusi), gavau siuntimą pas endokrinologą. Tyrimo dabar neprisimenu rezultatų, bet žinau, jog gydytoją pasakė, jog situacija gana prasta bet ateitis šviesi
, skydliaukė labai išvešėjusi.
Gydžiausi gana lengvai ir greitai, pradžioje 6tab Metizolio, vėliau dozė mažėjo, per pusę metų normalizavosi tyrimų rezultatai. Tuomet išlėkiau užsidirbti ir nutraukiau gydymą (siaubingai gėda taip savęs netausoti
). Bet du metus vėlgi viskas buvo labai gerai, jaučiausi gerai net pamiršau, jog tokią ligą turėjau, kol 2014 metais vėl PKR transplantacija... ir tada vėl kaip karuselėje - širdis, svoris, panikos atakos.
Taigi dabar vėl gydymas, rugsėjį gavau 2x2 metizolio, tyrimo rezultatų nepamenu (atmintis siaubinga, nieko nepamenu ko neužsirašau) trečiadienį keliausiu pas endo, išsiaiškinsim ar pasikeitė kas po 3 mėn vaistų vartojimo.
Šiaip, tikiu, jog išgysiu, aišku reikia mokytis žiūrėti į savo ligą rimtai, o daugiau paskaičiusi supratau, jog BŪTINA žiūrėti rimtai... mokausi gyventi be stresų, bet kaip tik dabar jų netrūksta - skyrybos, mokslai, darbo netekimas, vaiko sveikata...
Išsiaiškinau, jog iš mamos pusės dvi giminaitės senokai operuotos su tokia pat diagnoze, bet man operuotis gydytoja nesiūlo. Su akimis neturiu didelių problemų - tiek kad jautrios šviesai ir gana dirglios, jei tik kompo daugiau mato iš karto prasideda perštėjimas..
Paskutiniu metu vis tiek jaučiuosi kažkaip negerai... mąstau prašyti akademinių atostogų, nes net dabar egzaminų nelaikiau (dėl kitos priežasties), bt žinau, kad ir neišlaikysiu, kyla minčių mesti mokslus... niekada taip nebuvo.. beprotiškus pinigus man tai kainuotų... bet žinau, jog su tokia galva aš nieko išlaikyti nesugebėsiu. rtik neįsivaizduoju ar kas nors dėl tokios diagnozės man jas suteiks
Iš viso kartais užpuola tokios negeros mintis - svoris auga, veidas baisus, visiška apatija viskam... nieko nebenoriu... net bardakas namie, kurio neapkenčiu nepadeda pasikelti iš lovos.. ir jausmas kad niekas nesupranta, kas man atsitiko... visuomet buvau aktyvi, linksma ir energinga.,..
Va net postą rašant man nuotaika keičiasi
čia lyg ir optimistiškai norėjau parašyti, o galas gavosi jau toks....
Dėl vieno nesu tikra, ar tinkamai mane gydo. nė karto nebuvo stebimi leukocitai, netirti kepenų fermentai, net perspėta nebuvau, kad pagerčiau kokio carsilio. O aš gyvenime ne taip jau daug vaistų vartoju, kad žinočiau, kenkia čia man ar ne
O beveik nuolat esu užkimusi, gerklė raudona, darė vieną kartą bendrą kraujo, gerai pamenu, kad leukocitų buvo sumažėję, bet šeimos gydytoja sakė, kad nieko baisaus, o aš ir nežinojau, kad man juos stebėti reikia
Reikės daugiau pačiai domėtis, aš tokia buvau rami ir gydytoja pasitikėjau...
