Rykštelės naudojimas: už ir prieš argumentuotai

tai gal per retai sakot, o leidziat jiem lipt ant galvos ?
is Jusu pasakojimu tai Jus kaip ta vista pereksle, kuri kudakuoja, kudakuoja, kudakuoja, kudakuoja... tada padeda kiausini... i vel kudakuoja kudakuoja ....
tai va jei to kudakavimo maziau butu ,gal jie ismoktu Jus girdet ?
tik neisizeiskit del palyginimo

Su vienais vaikais pavyksta atrasti būdus, kaip juos paskatinti prisiderinti prie aplinkos ir tėvų reikalavimų. Kiti vaikai yra mums iššūkis ir paskatina pačius keistis ir prisiderinti prie jų.

Yra tokių vaikų, kuriems atėjus į šeimą tenka rimtai pergalvoti daugelį dalykų ir pakeisti ne vieną anksčiau puikiai tikusią namų taisyklę.

pvz. lipti ant stalu arba sokineti su batais ant sofu ?
taip, gimus vaikui apskritai taisykles namu pasikeicia, bet jie privalo ESAMU taisykliu laikytis ( nesvarbu kokios jos, kiek ju ir pan.). nesakau, kad prie taisykliu nereikia taikytis, but lankstiem ir pan. bet konkreciu atveju, jei jau mama pasake - "nusiauk batus, negalima ant lovos su batais", tai jinai turi iki galo "ivest sita taisykle". nu ta prasme, ne taip, kad vaikas nereaguoja, mama tada patyngi, pakarksi, nutyla ir pakeicia taisykles, kad visgi galima su batais namuose but nu ir uzlanksciau as cia

nu tai ir sakau, kad nuauti reiktu panaudoti daug prievartos, o paskui nueitu ir kitus uzsidetu ir tatip be galo darytu kazkas negero, jei tuo keliu eitumet...galu gale greit bus stpresnis uz mane kaip tada?
Tai va as ir apie tai skaiciau , bet negalvojau,kad taip realu, kol vaikai gime . Be to pastebejau ne visi vaika taip stiprai reaguoja.

As tik bandau paaiskinti visa situacija ir kiek ko esu ismeginusi, o meginau daug ka ir tikrai nebuvo taip ,kad kol maziukai ai darykit ka norit, ne , aiskinu viska nuo tada kai vaiksciot ir judet savarankiskai pradejo
Del to ir sakau,kad visi vaikai skirtingi, vieniems veikia ir grieztesnis zodis, o kiteims neveikia niekas, kas susije su agresija, prievarta. As pagarbos nesieju su klausymu, bet daugiau su isklausymu, susitarimu. Gal kad mano pacios charakteris panasus visada kai mama sakydavo, kad as turiu jos klausyti stebedavausi,o kodel? vien del to ,kad ji vyresne, o man atrodydavo,kad as teisi ir dariau kaip man atrodo. Bet tai nereiskia,kad as savo mamos nemyliu...
Papildyta:


butent
as jauciu, kad man paciai reikia dar aukletis ir aukletis ir kad pavyzdys geriausia auklejimo priemone. ir kad vaikai daznai buna teisus, nors man tai ir nepatinka...
Papildyta:

tikriasuiai nenupasakosiu, paciai reikia patirti....

O kas be kalbejimo lieka? jei bausmiu nenaudoji, o jas naudoti ,kaip rasiau dar blogiau buna? GAlu gale vaikai auga, kaip paauglysteje? neuzdarysiu i kambari, neatimsiu kazko. GAli aisku pyktis, bet kazkas labai teisngai pasake, kad geriau su vaikais nekariauti ,nes dazniausiai tevai pralaimi.
PAmenu save, kai trenkdavau durimis ir darydavau kas man patinka , o jei mam abut gal paaiskinusi kazka, o ne tik liepusi ar reikalavusi, gal buciau ir paklausiusi kartais
Papildyta:

TAi gal geriau vaiku teisiu apsaugai praneskit

Taip, pavyzdžiui,:

Taisyklę "pasikloti ryte lovą" teko pakeisti į "lovas ryte palikti paklotas". Su šita viskas OK. Aš pakloju savo, užlipu į vaikų aukštą, jei reikia, padedu ką nors dukrai susidėti (lova jau būa paklota dažniausiai), o tada nueinu ir pakloju paauglio sūnaus lovą, jei ji dar būna nepaklota. Šauni taisyklė, svarbiausia įgyvendinti nesunku be jokios prievartos ir pykčio

Cia tikriausiai ne Lietuvoj viskas buvo?
O siaip as irgi manyciau,kad tevai siuo atveju kazka padare ne taip gyvenime,kad dukra taip elgesi. Galu gale gal reikejo i jo snorus isiklausyti ir nesikraustyti arbba jai isaiskinti,kodel tai butina. Kazkaip matyt truko visiems meiles ir bendravimo tarpusavy...
VAt butent ir nereiki avesti vienapusiskos politikos, nes vaikai auga ir jei mazi negali kazko pasiekti, tevai griesti ir sugeba priversti vienaip arba kitaip elgtis, tai uzauga , ir daro tada ka jau gali...o paauglystej dar nevisada iki galo gali numatyti pasekmes....
Papildyta:

o kaip jis pats ismoks lova pasikloti?
as matot apmastyme to,kiek is vaiku reikalauti. As galiu viena viska susitvarkyti, bet manau, ir jie turetu prisideti, o kaip kitaip issugdyti ta mokejima susitvarkyti? Bet jei tai veike piemus kelis metus , tai dabar sunus , man sako nenoriu, tingiu, ai pati susitvarkyk, nu geriausiu atveju kartu tvarkomes..bet uztai neprasomas prinesa malku, dirba kiema ka nors, kas fiziskai sunkiau Dukryte dazniausiai seka broliu, bet siaip pati kartais ima skudureli, valo dulkes, plauna indus( ka sunus kirgi dare iki kokiu 3,4 metu)...
Turiu pavyzdi su broliu, kai namie man reikdavo viska tvarkyti(as vyresne 7 m) o jam nieko, tai ir uzaugo nemokedams susitvarkyti, nelabai jausdamas atsakomybes. Dabar pats sako, kad tai problema jam, nes neturi igudziu, nu po truputi mokinasi aisku, bet pirmi pilnametystes ir savarankisko gyvenimo metai buvo sunkus

Jis moka. Yra tvarkymo diena kartą per savaitę, kai patalynė bet kuriuo atveju būna išpurtoma arba pervelkama, lova išvaloma ir paklojama. Tvarkosi pats.
Jis tiesiog mano, kad kasdien kloti lovą yra kvaila ir niekam nereikalinga mano užgaida, nes didžiąja dalimi mūsų dienotvarkė yra tokia, kad namo grįžtamam, kai jau reikia gulti. Kadangi nesugalvojau argumentų, kurie jį įtikintų, tai kloju pati.

Aš manau, kad TIK savo pavyzdžiu Na, ir priminimais karts nuo karto Jei ir tai nepadeda išmokti, tai manau nieko jau čia labai nepadarysi

Jei kalbame apie tvarkymosi ir tvarkos palaikymo įgūdžius, tai jiems įgyti nereikia nei daug laiko, nei pastangų. Jei tik yra noras arba poreikis, tvarkytis gana greitai išmoksta bet kuris suaugęs asmuo.

Daug didesnė problema yra su tvarkos poreikiu ar noru tvarkytis. Neretai tėvai vaikams stengdamiesi įdiegti tvarkymosi įgūdžius, tuo pačiu sukuria ir "alergiją" tiek pačiai tvarkai, tiek ir tvarkymosi procesui. Na ir kokia nauda iš tų įgūdžių, jei tik išėję iš tėvų namų jie net žodžio "tvarkytis" negali pakęsti, ką jau ten šluotą namuose laikys ar naudos

Vienas iš būdų, kurį naudojau savo paaugliukui motyvuoti. Kai tik jis ko nors neranda, visada ateinu padėti ieškoti. Be pykčio, be priekaištų sakau, kad lengviau rasime, jei sudėsime viską į vietas. Ir ramiai "galvodama garsiai" dažniausiai dedi į šiuos stalčius, atidarau stalčius ir tvarkingai sudedu ten turinčius būti daiktus. Tada renku išmėtytus ir dedu į vietas, jei ko nežinau - paklausiu, kur padėti. Tai pradžioje tik žiūrėdavo, vėliau pats prisijungdavo. Dabar, jei ko neranda, tai ne verčia viską lauk, o deda į vietas. Tvarkos lygis kambaryje gerokai padidėjo.

Kitas dalykas, kurį taikau, tai įsiklausau į vaiko poreikius ir kartu ieškom sprendimo, kaip priderinti aplinką, kad tvarka ir poreikiai būtų suderinami. Neretai tėvai viską sutvarko, kad "būtų gražu". O vaikui gyventi reikia toje aplinkoje patogiai, daiktą paimti-padėti maksimaliai lengvai ir greitai, kad nereikėtų iškraustyti pusės spintos, žaidžiant, kažką darant, turėti erdvę patogiai pasidėti reikalingus daiktus.

Dar labai svarbus pastebėjimas. Daiktų skaičių vaiko kambaryje reikia palikyti tokį, su kiek jis pajėgus tvarką palaikyti. Mažesniems vaikams kambaryje geriau laikyti mažesnį žaislų kiekį ir juos keisti kartu su vaikais savaitinio tvarkymo metu.

vat jau visai ne į temą.. Neįskiepijo man mama tvarkymosi įgūdžių, nors ir stengėsi kaip mokėjo; ir nerandu priežasties, kodėl... Man tvarkos poreikis yra labai didelis, kai aplinkua tvarkinga- ir mintys visai kitokios, o apkuisti namai kelią depresines nuotaikas, bet vat rankos nekyla ir viskas ir nesuprantu, kodėl taip susiklostė

Skaitau ir stebiuosi,vaikus reikia aukleti nuo mazu dienu,o ne mazam leisti "ant galvos lipti",o jau paaugusi aukleti. Todel jie ir nesupranta ko jus norite is ju.

Gal tikrai jums vertetu pasidometi,o gal net apsilankyti pas gera specialista,ir suzinoti kas geriau,ar vaiko musimas,ar kitos nuobaudos(tam tikra laika apriboti laisve,nusiuntima i kita kambari ir t.t.). Kaip jus galite tvirtinti ir aiskinti kaip geriau aukleti vaikus,kai pati nesugebate tai daryti.Pasitikintis,klusnus,bet savarankiskas ir gerbiantis save ir kitus zmogus isaugs tada,kai va tokios mamos sugebes suprasti,kad musimas,rekimas blogesnis uz kara,ir kiekvienas elgesys turi buti paaiskinamai argumentuotas.
Papildyta:



Gal sugebekite isaukleti savo vaikus,o ne mane.Jums reiketu issinagrineti ,kodel jusu vaikai neklauso,ignoruoja jusu pasakymu,prasymus,o tada pradekite kitus mokinti kaip ka reikia daryti. Vat jusu poziuris ir auklejimo metodai(kurie yra beverciai),neduoda jokiu rezultatu.
Papildyta:

ada21, prieraišios tėvystės tema persikraustė į bendraminčius

bet tik... tai, kad jūs esat savo vaikams ne autoritetas, vargu ar rodo, kad gyvenate su vaikais pagal prieraišios tėvystės principus

pyktis nėra bloga emocija. tai normali emocija. jei teigsime, kad pyktis - bloga emocija, tada bloga emocija yra ir džiaugsmas. O juk tai dar ne kraštutiniai dalykai emocijų skalėje. Vienas kraštutinumas ko gero būtų neapykanta, kitas - euforija. Va šitie dalykai ar labai daug gėrio duoda žmogui, nemanau.
Tačiau supykti ant vaiko dėl kažko yra labai normalu ir užtikrintai jo netraumuoja. Jei pyktis yra momentinis, susijęs su ką tik įvykusiu įvykiu ir nevirsta neapykanta, panieka ir patyčiomis.
Mamos pyktis (ne nevaldomi isteriniai pykčio priepuoliai, staugimas ir mušimas, o tiesiog pyktis) padeda vaikui susikurti savo pasaulio ribas. O ribos vaikam būtinos, pirma, kad jaustųsi saugūs (jaučiasi saugūs, gerbdami savo tėvus, jausdami, kad jie autoritetas, nes tik autoritetas gali suteikti saugumą), antra, kad sugebėtų gyventi visuomenėje (o vargu ar dažnas žmogus planuoja savo vaikus auginti vienkiemy, neleisti nei į darželį, nei į mokyklą, nei su kuo nors bendrauti).
Jei jūs pykstate, kad vaikas susikraustė su batais ant sofos, tai visai nereikia to savo pykčio slopinti ir savęs auklėti. Griežtesnė intonacija, parodanti, jog jūs tuo nesimėgaujate, gali ir pagelbėti
Ir vaiko atsakymas, kad jis ne namie, o važiuoja su fūra - gali būti tik mėginimas išbandyti jūsų nustatytas ribas, o gali jau būti tam pačiam vaikui tik žalą darantis įžūlumas, kai vaikas žino, kad jūs nesugebėsite pakovoti dėl savo teisių.


pagyvenus - dėl lovos: aš tikrai nekločiau paaugliui lovos. Jei jis mano, kad lovos nereikia kloti, tegu ji ir lieka nepaklota. Kaip sakėt, kad namų taisykles reikia derinti pagal juose gyvenančius, tai jūs juk nederinat pagal paauglį. Priderinot pagal save vis tiek, nes jums svarbu, kad lovos būtų paklotos, todėl prieinat iki būtino paklojimo net skriausdama save

beje, aš irgi nekloju lovos. kiek žinau, taip daugiau šansų išnaikinti dulkių erkutes. ir niekas dėl to namuose nenukenčia... prieš svečius pasiklojam, bet jie kasdien pas mane nesilanko, tai iš esmės lova dažniausiai lieka nepaklota ir vėdinasi kiaurą dieną. o kad kločiau paauglei - hrrrrr...