Rykštelės naudojimas: už ir prieš argumentuotai

Atėjau šio to pratęst, va žiūriu Ilgaplaukei patiko mano šitas postas, tai galiu lažintis, po sekančio bus jau tokie va "smailikai" (na, gal kurie kiti panašūs).

nes pagalvojau, kad ir į temą reikia pasisakyt, ne tik ne į temą.

apie fizinius dalykus.

mano mažė, kadangi nuo pat mažumės stebi karatistų varžybas, mėgsta vietomis pradėt mane spardyt ar mušt ir kartais tiesiog žiūrėt, kaip reaguoju, o kartais tiesiog labai tuo džiaugtis.
iš esmės stengiuosi tokius veiksmus šalinti kalbomis, nusišalinimu, dar kokiom nors poveikio priemonėmis, tačiau tikrai namuose būna situacijų (kol kas 3), kai iš mano lūpų nuskamba:
- jei ir toliau daužysies, gausi atgal.
ir kai po dviejų perspėjimų tai nesuveikia, vaikas gauna atgal. ne taip, kad dantys išbarškėtų, o stukteliu ten , kur buvo suduota man - jei vožė man atsivėdėjus knyga per galva, tai ir gauna per galvą taip, kad akimirką pasijustų, paskutinį sykį spardė man kojas iš jėgos pozicijų, pliaukštelėjau per šlaunį - porą sykių švelniai, neveikė, tada taip, kad akimirkai suskaustų.

todėl kad namie yra taisyklė: jei muši tu, vadinasi mušti galima tave. esminė savigynos taisyklė, iš esmės. nesakau, kad taikoma kas kartą. nevyksta pas mus bušido kovos. nes ir šiaip, suprantu, kad trimetukei sunku suvokti, jog per karate varžybas galima daužytis, ir visi ploja, o muši mamą, o ta ne tik neploja, bet dar mat ir rauko snukelį.


ir dar: kaip ten sako, mamos muša vaikus ir sako, kad muštis negalima.
tiesą sakant, aš net neketinu tokių dalykų sakyti. yra situacijų, kai muštis būtina. tada, kai tave užpuola gatvėje ir tu nesugebėjai pritaikyt išankstinių prevencijos priemonių - kad ir nukalbėjimo, ar dar ko, ir gresia pavojus tavo mergaitiškai garbei arba gyvybei.
bet muštis pirmam, nei šio nei to - taip, negalima. ir jei mušiesi, tavo mušamasis turi teisę į savigyną nuo tavęs fizinėmis priemonėmis, jei nepavyko tavęs "nukalbėti" ar išvengti tavo atakų kitomis priemonėmis.

kol kas pamokymai pliaukštelėjimais veikia man atrodo vidutiniškai po pusmetį, kažkas tokio. ir aš dėl jų pirmų dviejų NESIGAILIU. Dėl trečio - gailiuosi, ir pasakysiu, kodėl vėliau.
Šiaip manau, užaugs, išmoks kalbėti gal kada nors - tada arba išvis neliks tokių vaiko išpuolių, arba galėsim apie juos pakalbėti abi, pasakys, kodėl tai daro, o ne mano šnekos į vienus vartus, kai totaliai nežinai, kas to vaiko galvoj sukasi... arba bent jau manai, kad žinai - kad tavo vaikas bando ribas ir nori, kad tu jas nustatytum.
Po pirmų dviejų mano pliaukštelėjimų net neverkė, nes matėsi, momentaliai susiorientavo, kad gavo teisingai, o trečiasis - na, nežinau, turbūt aš pati neteisingai nustačiau vis dėlto ribas. Buvo pas mus taisyklė, kad nesimušam į galvą, o visur kitur galima draugiškai apsikumščiuot, padūkstant. Bet tik bėda, kad vaikas auga, stiprėja, ir tas draugiškas apsikumščiavimas apsispardymas trečią sykį virto tuo, kad vaikas spyrė man tupinčiai į pilvą ir parvertė. Ir labai juokėsi. ir toliau spardė man parvirtusiai kojas. Ir toliau juokėsi. Praktiškai... vis dėlto manau, kad reikėjo kalbėtis, o ne pliaukštelėti. Kad tiesiog vaikas nemokėjo savo jėgų paskaičiuot, ir žaidimas "pasipeškim" virto "įstatykim mamai mėlynes" visai ne dėl piktų kėslų.
Tai va šioj vietoj pliaukštelėjimas buvo mano klaida TURBŪT, pati sau susimenkinau autoritetą, užuot išaiškinus apie jėgų kontrolę dūkstant, pasirinkusi tai, kas veikė du kartus ir buvo savo vietoj, nepagalvojusi apie tai, kad jei nepadėjo sakymas "prašau manęs nespardyti", gal reikėjo išbandyti argumentaciją - "kodėl, nes tu stipri ir man skauda"... o aš neišbandžiau. buvo tie du kartai perspėjimai, kad trenksiu atgal, jei toliau mušiesi (po poros paprašymų liautis) - ir trenkiau. nu gerai, netrenkiau, o pliaukštelėjau delnu.
bet skaitau, kadangi vaikas verkė - kažką šįsyk padariau vis dėlto ne taip. kitąsyk reikės gerokai permąstyti, ką ir kaip. greičiausiai kaip sakiau, tokie dvigubi standartai, kol vaikas silpnesnis - davai padūkstam pasikumščiuojam, kai sustiprėjo - o, jau man nebepatinka. tai reikėjo ir perspėt iš anksto, kad nepatinka ir keist taisykles, o ne laukt situacijos, kai jau per vėlu

tai va tokia va paklodė "į temą".

jokių kitų fizinių bausmių dėl to, kad aš supykau, susierzinau, vaikas kažką blogai padarė - netoleruoju.

vo, staiga supratau gal... pirmi du pliaukštelėjimai iš tikrųjų buvo ne bausmė, o savigynos rūšis, o trečias - kiba jau bausmė, kažkoks mano susierzinimas, lengviausio kelio paieška... dėl to toks ir neskanus. kažkaip po pirmų dviejų kartų nesinorėjo vaiko atsiprašyt, nes abi matėm, kad tai laiku ir vietoj. trečią - neatsimenu, ar atsiprašiau, bet kad norėjau tai faktas, ir kad glausčiausi pati po to ir t. t.

taip sakant, nėra vieno metodo, anys turi nuolatos keistis, ir net jei kažkas veikė porąsyk, visai nebūtinai veiks ir toliau.

kol kas išvada tokia - savo "auklėjimo" ar "savigynos" būdo atsakyti į fizinės jėgos panaudojimą tuo pačiu matyt vengsiu artimiausioje ateityje

tai tada galima kol kas sakyt, kad artimiausioj ateity ketinu netoleruot jokių fizinių išpuolių, sukeliančių kad ir akimirkos skausmą, prieš savo vaiką.

Ech, tikiuosi ir as veliau susitvarkysiu su savo vaikais As aukleju visiskai taip pat, kaip jus neturiu su jais problemu, dar neteko pakelti rankos pries juos ar grasinti kokiais baubais, tai tikiuosi taip ir toliau

Va si kart as su jumis visiskai sutinku . Todel , kad ir mano sunus taip megsta "pazaisti" as matau , kaip jam to reikia , pasigalineti, "pasimusti" tikrai planuoju ji vesti i karate treniruotes, nes ir pati esu lankiusi ir man patikdavo. As irgi aiskinu, nes jau vyresnis, kad skaudizai negalima mustis, galima tik zaisti ir tikrai esu pasakiusi, kad jei duosi skaudziai, gausi atgal irgi lygiai tokiais pat budais visai be pykcio ir taip kaip jis. Siaip dazniausiai perleidziu teciui tas visas treniruotes kai abu issiduksta buna ramu
Ir as nuolat aiskinu, kad galima tik gintis, negalima kito pulti. O jei yra konfliktas, reikia pirma issiaiskinti graziuoju. Tik aisku kartais gyvenime padarai klaidu, kazka gal ne taip paaiskini ar supyksti, netekus kantrybes, manau, visiems taip buna.
Siaip musu "bausme" daznai buna pakutenimai, kutuliuku ieskojimai ir t.t. tada pradeda juoktis ir baigiasi "oziukai" ir pykciai...
Papildyta:

Nezinau ,zinokit su tais igudziais, maciau kaip brolis vargdavo, paprasciausiai nemokejo tvarkytis ir palaikyti tvarka. GAl kad turiu sese, kuri idealiai moka tvarkytis. GAl cia prigimtniai dalykai, nes ji tokia nuo mazens?
Nors kitas krastutinumas irgi negerai, jei tvarkymasis irgi islenda per kita puse, kai nesinori tvarkytis.
GAl reiktu viduriuko , o cia ir yra tas tevystes menas
Papildyta:

Sugebedavau palaikyti visada tvarka, tik va paskutiniai metai tai bardakas namie:) nu nebespeju ir kaip rasot rankos nekyla, jie uz mane greitesni viska greiciau apvercia
Manau tvarka ir svara patinka visiems, tik vieni labiau drabstus ,kiti ne. Ir vertybes svarbu, man pavyzdziui nuo paauglystes visada buvo svarbiau knyga paskaityti , o ne girndis issiplauti. O mano sesuo pvz neis miegoti,kol grindys neblizges. O as ramia dusia palieku pilna nesvariu indu kriaukle ir einu miegoti man poilsis svarbiau.
DAr jei apie vaikus, tai labai idomu pastebejima paskaiciau tokioje knygoje:Dom iz samana. ten visa filosofija ir praktika apie namus is siaudu ir molio. Taigi raso(cia nepazodziui),kad lygios sienos, dazytos viena spalva, ideali tvarka gali kelti net deprsija zmogui, gamtoje tokio lygumo nera, todel vaikai ir megsta viska apipiesti, versti kambarius ir t.t.

o kaip jus zinote ka as sugebu ir ko ne ?
TAi va kad ir domiuosi, aisku mano nurodyto straipsnio neskaitet, ten ir yra specialistu nuomone, kurie sako kad meiles ribojimas lygiai toks pat blogas kaip ir musimas.
1980 metais du tyrėjai stebėjo mamas ir jų maždaug metų amžiaus vaikus. Pasirodė, kad meilės atėmimas – ignoruojant arba prievarta atskiriant – dažnai taikomas kartu su kitomis strategijomis. Nepaisant to, kas buvo daroma – aiškinama, ar užplojama per užpakalį, meilės atėmimas užtikrindavo, kad maži vaikai greičiau paklusdavo motinos norams, bent jau tuo momentu.

Tačiau tai tyrėjus labiau išgąsdino, nei nudžiugino ir jie pabrėžė, kad nepataria tėvams naudoti meilės atėmimo. Pirma, technikos, užtikrinančios paklusnumą iš karto nebūtinai efektyvios ilgalaikėje perspektyvoje, antra, į meilės atėmimą vaikai reaguoja tokiu elgesiu, kad tėvai tai palaiko dar viena proga paauklėti vaiką. Susikuria užburtas ratas, kai vaikai verkia ir protestuoja prieš meilės atėmimą, o tėvai atima dar daugiau meilės, o tai verčia vaikus dar labiau verkti ir protestuoti. Ir nors ši technika veika, mokslininkams nerimą kelia tai, kodėl ji veikia.
TAigi stengiuosi aukleti is vis be bausmiu, tik pokalbiais ir savo pavyzdziu
MAtot nei paklusnumas, nei pagarba man nera mano priortetai. MAn uztenka,kad vaikai mane myli ir mokinames visi vieni kitus isklausyti, kaip kazkas sake,man jie lygeverciai asmenys, tik tiek ,kad as uz juos atsakinga As nenoriu, kad man jie paklustu is baimes, kad bus kazkaip nubausti ar mane gerbtu is baimes.
O jus visai neskaitot ir neisigilinat i tai ka rasiau, mano vaikai reguoja i mano prasymus ir pasakymus, kai sugebu argumentuoti, paaiskinti. Gal nebutinai reguoja is kart. Bet nereguoja, jei einu agresijos bausmiu keliu, su jais galima susitarti tik graziuoju. Jei kazka norit teigti, tai isiskaitykit ka rasau
O jusu visai nesireuosiu aukleti is kur cia tokios izvalgos

Be abejo, kad visko nezinau, o labai ir nesistengiau... Siuo pavyzdziu tik norejau pasakyti, jog paauglys gali sanatzuoti tevus visiskai neatsakingai ir nepagalvodamas apie pasekmes. Kodel buvo paskirtas globejas? Todel, kad buvo pasiremta tik dukros parodymais, teismai tik institucijos, kuriose emocijos ir zmogiskumas yra antraeilis dalykas. Kodel ji nepasake, kad viska issigalvojo - gal, kad buvo per toli nuejus... Susimaise viskas jos galvelej. Auklejimo spragu nesiimu teisti, nes jos vaikystes nemaciau. Pazinodama tevus, sakyciau, buvo griezti. Nemanau, kad muse. Su dvyniais berniukais paauglystej problemu nebuvo.

Beje, motinai ji prisipazino del melo, bet zymiai veliau...

***

Del "ryksteles panaudojimo" - visam gyvenimui yra istriges dar mokykliniu laiku vienos drauges pamastymas, kuri buvo aukleta be galo mylinciu tevu: "Tris kartus gavau nuo tevo dirzu ir visais atvejais zinau, uz ka ir, kad jis buvo teisus".

skaitau ir stebiuosi, negi cia susirinko visos tokios gerietes, kurios niekada neslioptelejo vaikui per uzpakali, nu netikiu. Arba jusu vaikai angeliukai su sparniukais maniskis nebuvo angelas, bet gaudavo uz rimtus, piktybiskus ,,zygdarbius",

* Is jusu rasytu situaciju ir auklejimo metodu,darau tokias isvadas(beje ne man vienai taip atrodo).
Jus meiles apribojima(as tai taip nepavadinciau,kai vaikas uz savo bloga elgesi,nuvedamas i kita kambari,pagalvoti apie savo elgesi ir jo pasekmes) labai sutirstinate,juk neatstumiate vaika,kai jo elgesys geras.O fizine bausme vaikui parodoma,kad jis tuo metu silpnesnis,o va tevai stipresni.Todel,kai vaikas atsiduria tarp mazesniu-silpnesniu,jis suvokia,kad jam tai irgi galima,nes jis uz juos stipresnis. Manote,kad tai geresne iseitis?
** Apie koki "meiles atemima " kalbate? Lygioje vietoje nusikalbejote. Juk ne vaikas blogas,o jo elgesys .
*** Vaikai turi ne tik myleti,bet ir gerbti mama,teti. Visi vaikai(net ir alkoholiku myli savo tevus,bet ar juos jie gerbia, klausimas) Kai jums pagarba nera autoritetas,tai ir turite ka turite. Vaikai savo tevams,paklusta ne is baimes,o del to,kad ne tik myli,bet ir jaucia jiems pagarba.
**** Butent isigilinau,nes pakraupus skaiciau,kaip jusu vaikai jus ignoruoja. Matau tik nesugebejima aukleti savu vaiku

* Manote,kad normalu,kai treju-ketveriu metu vaikas ziuri tokias laidas Tokio amziaus vaikai nesuvokia,kad tai tik sportas,o ne reali situacija.Todel jusu apsikumsciavimai buvo jums skaudus,nes ji tai prieme,kaip zaidima.O jus dar suduodavote atgal
** Nesuprantu tokio auklejimo.Galiu tik pavyzdi duoti.Drauge nuvede vaika pas psichologe(eilines patikros metu,neuropotologe dave siuntima pas psichol.)Nuejusi pas psichologe,pakalbejusi su ja, patare,kai vaikas pyks duoti plesyti mamos nuotrauka Na,kad vaikas jos nemustu.Kai apsilanke pas rekomenduota psichologe,ji juokesi is tokie ale "gero"patarimo
*** Ar ne geriau vaika prisiglausti ir pasakyti,kad labai mylite,apart atgal sudavimo.Tokio amziaus vaikai supranta ne kalbas,o elgesi.
****O jusu sudavimas atgal,manote,kad tai ne fizine bausme? Man kitaip atrodo.
Papildyta:



Jei vaikui lieka tai pasamoneje(ji tiksliai atsimena kiek kartu),tai jau trauma.Ir visai nesvarbu,kad ji dabar supranta,kad tai buvo pelnyta bausme,bet...ar ne geriau,jeigu tai butu ne fizine bausme,o pokalbis...
Papildyta:



Maniskis ne angelas,bet supratau po vieno karto uzdavimo su dirzeliu,kad negaliu ,net neturiu teises musti vaika,net jeigu jis ir blogai pasielge. Reiskia nesugebejau padaryti taip,kad jis pasielgtu kitaip.Argumentuoti paaiskinimai,kodel taip ,o ne kitaip,ir kokios bus pasekmes,jei jis pasielgs butent taip,paveike geriau,nei uzdavimas.Ir pati jausdavausi gerai,ir vaikas,kuris matydamas,jei pasielge netinkamai,pasekmes butent tokios,kaip ir buvo sakoma.

Nenusikalbejo del meiles ribojimo, nenusikalbejo tikrai, bet i sita auklejimo be bausmiu teorija reikia visu pirma gerai isigilinti, kad butu galima diskutuoti konstruktyviai apie ja. Nusikalbejimas buvo tik tOje vietoje apie sudavimus be pykcio ir kad kartais tai gali buti geriau nei kazkokia kita bausme Visos bausmes yra blogos, visoks musimas netoleruotinas. Tai aisku nereiskia, kad visos mes idealios ir kad nebuna, kad suklystam. Esme yra tai, ar is klaidu mokomes, ar ieskom pateisinimu sau...

Maniskis jau studentas ir nubaudimas(isvedimas i kita kambari,kompiuterio apribojimas ir t.t.) jam neasocijavosi su nemeile(daznokai pasisnekame "is dusios").Ir vien remtis teorija auklejant vaikus,tai nerimta.Kas tinka vienam,netinka kitam.

* mano vaikas jokių laidų nežiūri, tačiau nuo pusės metų amžiaus stebi mūsų su vyru karate treniruotes, varžybas, važinėja į karatistų stovyklas etc. Už pusės metų irgi leisime į karate, kur ji galės legaliai spirti į orą ar trenkti į orą kumščiu, tad tikrai neketinu slopint vaiko talento, kurį ji akivaizdžiai turi, aiškinimais, kad mes nesimušam išvis. nes mes mušamės ir ji mušis. O dėl supratimo - viską tie vaikai supranta. Net metinukai. Tik kartais tikrina ribas.
** tai ne "auklėjimas". dviem kartais tai buvo "savigyna", ką puikiai suprato ir mano mažė, trečiuoju - mano bereikalingas suirzimas, klaidingas situacijos įvertinimas ir mano "kaltė".
*** kai koks nors mažas mielas vaikas ateis prie jūsų gulinčios, atsivėdės ir plos plastmasine knyga per galvą, būtinai apsikabinkite tą akimirką ir pasakykite, kad labai mylite Labai tinka tokia reakcija ir tada, kai iš jūsų pvz. išplėš rankinuką plėšikas - vykitės ir rėkite - labai jus myliu.
kam vaikui transliuoti tai, ko nejauti? kai man ploja knyga per galvą, aš tą akimirką jaučiu skausmą, o ne begalinę nežemišką meilę...
ne, kiekvienam savo aišku, esu mačius, vaikas muša mamą, ta jį myluoja, sako tu mano gudruoli, paskui vaikas muša kitus vaikus, mama bejėgiškai sako - nu taip, mano vaikas mušasi... o kas būna dar paskui, daug kas žinom.
**** žr. antrą skyrių. pirmais dviem kartais - "savigyna", pademonstravimas vaikui to, kad kai muši kitą - skauda (ir deja, kartais tikrai gali vaikas tai suprast tik iš realaus ŠVELNAUS - kai skauda max sekundę-dvi - parodymo, o ne iš kalbų kalbelių (maždaug turbūt iki kokių dviejų metų poros mėn.), trečiu kartu - nesupratimas, kad vaikui jau ne du metai pora mėn. , o trys metai su puse, kad galima kalbėtis, ir nebe savigyna, o bukas "kerštas" už tariamą "pažeminimą", kuris pažemino mane dar labiau nei tai, kad nuo spyrio išsiplojau ant užpakalio.